7 nuotr.Šiandien minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Minėjimas dėl suprantamų priežasčių praeis tyliai. Nebus gėlių, apsikabinimų. Bet tai nereiškia, kad mažiau bus pagarbos žmonėms, kurie mums dovanoja gimtąjį žodį, moko gerbti knygą, veda į nuostabų spaudinių pasaulį. Nepažinę jo, nebūtume tokie, kokie esame.
Šiandien lankomės vienoje mažiausių šalyje - Kalvarijos bibliotekoje. Karantino laiką, kol nebuvo tiesioginių susitikimų su skaitytojais, bibliotekos darbuotojai panaudojo persikėlimui į atnaujintas patalpas. „Dvigubas mums džiaugsmas, o didžiausias - po daugiau nei mėnesio pertraukos atsinaujinę susitikimai su skaitytojais“, - šypsosi Kalvarijos bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Asta JANKELIŪNIENĖ.
Knygų badas
Ką parodė karantinas? „Parodė, kiek skaitytojams reikia bibliotekos. Skambindavo į namus ir man, ir kolegėms. Klausinėdavo, kaip knygos bus išduodamos po karantino, kada išduodamos. Nedidelis miestukas ta mūsų Kalvarija, bet pirmomis dienomis, pradėjus knygas išduoti per atstumą, susidarė eilės. Karantinas parodė, kad knyga reikalinga, kad žmonės pasiilgsta skaitymo.
Nors knygos skaitytojams jau išduodamos, užsisakyti jų galima telefonu, feisbuku arba užsukus į biblioteką ir per atstumą pamačius naujausias knygas, bet skaitytojai sako, jog tai ne tas pats. Rinkdamiesi knygą daugelis nori ją paimti į rankas. Nori ateiti prie lentynos ir išsirinkti pats.
Dabar žmonės knygas suneša į grąžinimo dėžes, jas išvežame į karantinavimo patalpą. Laiko šiek tiek praeina, kol jas sugrąžiname ir galime išduoti. Ir vėl skaitytojai klausinėja, kada gali užeiti ir knygą pasiimti.
Žinot, ką karantinas dar patvirtino? Patvirtino tai, kad elektroninė knyga niekada neatstos spausdintos knygos. Ne todėl, kad žmonės neturi kompiuterių. Jie tiesiog jaučia skirtumą“, - pasakojo Kalvarijos bibliotekos darbuotoja.
Eilės prie lietuvių autorių
Kokias knygas mėgsta skaityti kalvarijiečiai, teiraujamės. „Dauguma mūsų skaitytojų - pusamžiai ir vyresni žmonės, todėl pirmiausia ieško knygų atsipalaidavimui. Renkasi ir meilės romanus, ir knygas apie šeimų likimus. Mėgsta informacinę, istorinę literatūrą.
Džiugina, kad žmonės, kurie anksčiau ieškojo tik užsienio autorių, ėmė atsigręžti į lietuvių autorius. Įvairių jų yra, vieni, nenorėdami atitolti nuo pasaulinių tendencijų, vaikosi modernizmo. Skaito ir juos, bet vyresni skaitytojai mieliau renkasi jiems pažįstamų autorių knygas. Eilės laukia prie Irenos Buivydaitės romanų, skaitytojai pamilo Nijolės Narmontaitės, Algimanto Čekuolio knygas. Kai kurie ieško klasikos. Gal nespėtos jaunystėje perskaityti, o gal dar kartą nori pamatyti kitomis akimis. Neretai jie dėl šių knygų varžosi su moksleiviais, kurie ateina su sąrašiuku, nes tos knygos jiems yra privalomos“.
Anot Astos, ne visi moksleiviai skaito tik tai, kas privaloma. Yra ir tokių, kuriems biblioteka neturi ką pasiūlyti. Tokių knygų mes savo fonduose neturime. „Visų knygų, kokių norėtume, negalime įpirkti. Kai kurių perkame po vieną, o jei knyga paklausesnė, prie jos susidaro eilės. Kartais net keli žmonės jos laukia vienu metu“, - pasakojo Kalvarijos bibliotekos darbuotoja.
Pasak A.Jankeliūnienės, ypatingą misiją bibliotekos filialai atlieka kaimuose. „Daugelyje kaimų nebeliko pašto skyrių, banko poskyriukų, kultūros namų, nėra parduotuvės. Bibliotekos kaimuose dabar vieninteliai taškai, kur žmogus gali ne tik knygą pasiskolinti, paskaityti laikraštį, jam padedama susimokėti mokesčius internetu, deklaruoti pajamas. Jiems atėjimas į kaimo bibliotekas tiesiog susitikimų vieta“, - sako bibliotekininkė.
Kurianti bibliotekininkė
A.Jankeliūnienė - daugiau nei knygas išsirinkti skaitytojams padedantis žmogus. Ji pati rašytoja, išleidusi kelias eilėraščių, miniatiūrų knygas, knygutę vaikams. Prieš daugiau nei 20 metų Kalvarijoje jį subūrė literatų klubą „Rasa“, kuris iki šiol gyvuoja, bet jam vadovauja jau kitas žmogus. Anot Astos, kiekvienas žmogus gali rašyti, tik nedrįsta savo kūrybą parodyti kitiems. „Poetu, rašytoju būti nelengva, o ypač provincijoje, kur žmonės labai gerai pažįsta vieni kitus, vieni kitų gyvenimus. Paima tavo knygelę pažįstamas ir svarsto, čia jis tą pavaizdavo, čia aną. Baimė apnuoginti savo širdį labai spaudžia. „Ar ne dėl to didieji novelistai savo kūrinio prologe rašo pastabą, kad istorija neturi sąsajų su tikrais faktais, o herojai - prototipo“, - šypsosi kūrėja.
Asta juokiasi, nesanti ta, kuri gimė su knyga. Vaikystėj knygų net nemėgo. Kol būdama trečiokė paėmė į rankas visai ne vaikams skirtą savo kraštiečio Antano Venclovos „Pavasario upė“. Toje knygoje atpažinusi vietovių žmones, net aptiko savo senelių pėdsakus. „Taip ir užsikabinau. Supratau knygos galią. Taip atsidūriau bibliotekoje, arčiau žmonių, kurie jaučia knygos magiją“, - šypsosi moteris.
