respublika.lt
 

Kas moka už energetinės nepriklausomybės lozungus ir kas už jų slepiasi?nuotraukos (33)

2020 sausio mėn. 21 d. 10:00:23
Gediminas JAKAVONIS

Šią savaitę Europos Komisija paskelbė ambicingą trilijono eurų vertės žaliųjų investicijų planą. Lietuva 2020-uosius pasitiko padidėjusiomis elektros energijos kainomis. Lietuva lyg ir pritaria Europos Sąjungos energetikos strategijai, paremtai atsinaujinančių šaltinių plėtra, tačiau kartu didina priklausomybę nuo „dujų adatos“?

×
nuotr. 6 nuotr.
Eltos nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo tarptautinis ekspertas Vidmantas JANKAUSKAS, energetikos ekspertas, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas NAGEVIČIUS, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Remigijus LAPINSKAS ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Artūras SKARDŽIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Žiūrint į mūsų valstybės energetikos strategiją, atrodo, kad vienu metu norima sėdėti ant dviejų kėdžių: orientuojamasi į žaliąją energiją, atsinaujinančius jos šaltinius, tačiau plečiamas ir dujų sektorius, todėl didėja ir elektros kainos.

V.JANKAUSKAS: Kodėl pas mus brangsta elektra? O ką dar gali mūsų valdžia branginti? Mes likome tokia paskutinė šalis šiame regione, kur gyventojams elektros kainos yra reguliuojamos, estai jau seniai to atsisakė.

Kas lemia kainą? Gamybos kaina ir visas jos eksploatavimas, tinklų priežiūra, sistemos darbas, kuris jau yra monopolinis ir reguliuojamas. Ši kaina yra pastovi, nesimato, kad ji labai didėtų. Lietuvoje elektros kainą lemia padėtis Skandinavijoje. Baltijos kraštai jau yra gerai susieti su Skandinavija, su jos šalimis, kuriose elektros kainą lemia gamta, nes didžioji dalis energijos pagaminama atominėse elektrinėse ir hidroelektrinėse. Jeigu būna sausra, kaip buvo šiais metais, tai elektros kaina didėja. Tokios yra natūralios priežastys.

Lietuvos gyventojai už elektrą moka bene mažiausiai visoje Europos Sąjungoje. Mažiau dar moka bulgarai ir vengrai. Tik Vengrijoje yra tokia specifinė, keista situacija, ten yra gana išplėtota atsinaujinanti energetika, bet už ją moka vien tik pramonė. Toks yra priimtas politinis sprendimas ir gyventojai nemoka. Vokietijoje yra visiškai atvirkščiai, už atsinaujinančią energetiką moka tik gyventojai arba gyventojai ir smulkioji pramonė, verslas, o stambioji pramonė visai nemoka. Kaip jau minėjau, pas mus gyventojai už elektrą moka tikrai nedaug. Kita vertus, Lietuvos pramonė moka nemažai, tai čia jau yra energetikos politikos klaida, nes jeigu norime, kad pramonė būtų konkurencinga regione ir Europos Sąjungoje, tai nereikėtų jai užkrauti per didelės elektros kainų naštos. Mūsų regione pramonei elektros kaina yra bene aukščiausia, didesnė nei pas lenkus, estus, švedus, suomius, danus, gal tik šiek tiek mažesnė negu pas latvius. Jei pažiūrėtumėm dar giliau, tai ar gyventojams yra tokia svarbi elektros kaina? Iš tikrųjų nėra labai svarbi, nes gyventojas per mėnesį sumoka apie 15-20 eurų, sunaudodamas apie 150 kW, ir nepalyginamai daugiau sumoka už šildymą. Kai vyksta diskusijos, kaip reikėtų remti gyventojus, tai mes visuomet teigiame, kad reikia remti tuos gyventojus, kurie negali susimokėti už šildymą. Lietuvoje, manyčiau, elektros kainos gyventojams dar nėra labai skaudus dalykas.

M.NAGEVIČIUS: Lietuviškoji pramonė moka nemažą elektros kainą todėl, kad politikai nenori skriausti savo rinkėjų. Pramonė tiesiogiai nebalsuoja. Balsuoja rinkėjai, buitiniai vartotojai. Pas mus svarbiausias akcentas yra centai už elektros kilovatvalandę, jei tie centai mažėja, tuomet energetikos politika yra gera, o jeigu centai padidėja, tuomet energetikos politika jau yra bloga. Taip neturėtų būti. Politikai deklaruoja, kad mes nenorime būti pigia šalimi, aukštą pridėtinę vertę kuriančiu kraštu, bet visi sprendimai yra tokie, kad būtų pigu. Ir darbo jėga būtų pigi, ir energija būtų pigi. Tokia yra prieštaringa politika. Aš tik nenorėčiau sutikti su ponu Vidmantu, kad elektros kaina nekyla. Kaina kyla, 2018 m. vartotojams kaina buvo 0,11 Eur, šiemet - apie 0,13 Eur, skaičiuojant vidurkį, o kitais metais bus apie 0,145 Eur. Tas kainos kilimas yra nesusijęs su atsinaujinančia energetika, tai daugiau yra dėl bendros, rinkos kainos. Didelę įtaką daro Skandinavija, bet šiuo atveju didesnę įtaką daro Lenkija.

R.LAPINSKAS: Noriu paantrinti M.Nagevičiui, kad kitais metais didėjanti elektros kaina yra visiškai nesusijusi su atsinaujinančios energetikos vystymu, nes aš neturiu žinių apie kažkokius didesnius atsinaujinančios energetikos projektus, kurie įvyko ir reikalautų didesnių lėšų. Atvirkščiai, mes nuo 2015 m. faktiškai neturime jokių projektų, kadangi tas vystymas buvo sustabdytas, keletą metų nebuvo skelbti aukcionai. Jie tik dabar pradėti. Visiškai teisingai buvo pasakyta, kad kyla rinkos kaina. Ponas Vidmantas labai gerai apibūdino, kad beveik dvejus metus iš eilės buvusi sausra lėmė tai, kad hidroenergetikos pasiūla yra sumažėjusi, todėl atitinkamai kaina kyla.

Mano nuomone, valstybė vis dėlto turėtų pasirinkti, kaip ji mato tas valstybines energetikos strategijas ateityje, nes energetika yra monopolinė. Yra keletas sprendimo būdų, krypčių, kurių link mes tas kompanijas galėtumėm vesti. Viena kryptis yra tokia, kad mes stengiamės padaryti elektros energijos kainą verslui ir gyventojams maksimaliai pigią, bet, tokiu atveju, tos kompanijos yra ne verslo įmonės, o biudžetinės įstaigos, kurioms neleidžiama kaupti jokio pelno, daryti jokių rezervų, jokių investicijų ir pan. Toks pasirinkimas yra įmanomas, jis užtikrintų tam tikrą laiką pigiausias kainas, garantuotų verslui konkurencinius pranašumus. Tačiau mes privalome integruotis į Vakarų elektros energijos sistemą, atsijungti nuo tos senosios, tarybinės, sistemos. Tad pinigų šiam projektui, be abejo, reikės, nes iškyla ir saugumo klausimai ir t.t. Reikia suvokti, kad visuomet valstybė turės laviruoti tarp užtikrinimo, kad ta elektra apskritai būtų tiekiama nenutrūkstamai. Iš kitos pusės - tą elektros kainą daryti maksimaliai konkurencingą, nes vienas iš nacionalinės energetikos strategijos svarbiausių punktų yra konkurencingumas. Tas faktas, kad šiandien verslas Lietuvoje priverstas mokėti gerokai daugiau negu gyventojai, matyt, yra ne pats teisingiausias būdas verslo požiūriu. Manau, valstybė turėtų atkreipti žymiai didesnį dėmesį, paakindama visą verslą pradėti eiti energetinio efektyvumo keliu, nes tai jau yra kitas nacionalinės energetikos principas. Mūsų pramonė naudoja per daug elektros energijos vienam BVP vienetui ar pan., lyginant su išsivysčiusiomis valstybėmis. Kitaip tariant, verslas turėtų pradėti mąstyti, kad reikia efektyvinti savo energetinę sistemą, siekti, gaminti prekes, teikti paslaugas, vartojant žymiai mažiau elektros energijos.

A.SKARDŽIUS: Turime nacionalinę energetikos strategiją. Tikslai aiškūs - 2050 metai be iškastinio kuro, klimato kaitai neutrali ekonomika. Europa eina tuo keliu, kurį nubrėžia Vokietijos, Skandinavijos ir kitų valstybių kryptys. Bet staiga pas mus atsiranda interesų grupės, kurios nori dalyvauti tame procese. Ir kai valstybė neturi vieningo plano, kaip įgyvendinti tą strategiją, tai sako: „ne, mes iki 2045 metų naudosime dujas, orientuosimės į dujų sektorių, o tada, per tuos likusius penkerius metus, staigiai gausime pinigų, skolinsimės ir investuosime, kad atsisakytumėm dujų“.

Ateina kiti ir sako: mes deginsime atliekas ir iš jų gaminsime šilumą ir elektrą. Bet mes jau perėjome prie biokuro ir turime daugiau įrangos negu reikia. Mes vartotojams užkrovėme tą naštą, jie jau atpirko įrangą, bet štai sausio mėnesį pradės veikti atliekų deginimo įmonė ir ją turės atpirkti vėl tie patys vartotojai. Ankstesnės įmonės, kurios priklausė „Lietuvos energijai“, buvo subankrotintos. Rokas Masiulis, būdamas energetikos ministru, sakė, kad mes, būdami monopolininkai, negalime leisti, kad rinkoje būtų piktnaudžiaujama, reikia palaikyti sveiką klimatą, reikia dempinguoti kainas. Bet dempingas kieno sąskaita? Visi tie nuostoliai valstybinių įmonių kitais metais bus perkelti mums į tarifą. Monopolininkų tikslas yra atstovauti verslo grupėms, kurios nori dalyvauti procese. Jiems visiškai nesvarbus yra rezultatas. Aš jau nekalbu apie mokėtinas sumas į biudžetą. Bet mes matome įvairių piktnaudžiavimo projektų. Saugumo dedamoji yra vėl iš išlaikymo terminalo. Seimas ją, saugumo dedamąją, dabar pratęsė iki 2045 metų, įsipareigojo sėdėti ant dujų adatos, bet kas ją moka ir kaip ji susidaro? Vieną ketvirtadalį moka pramonė, liūto dalį - ACHEMA, nes vartoja daugiau negu pusę dujų, kitą ketvirtadalį moka šilumos gamintojai, trečią ketvirtadalį moka dujų vartotojai ir dar vieną ketvirtadalį - elektros vartotojai. Vadinasi, ta saugumo dedamoji, tai yra socializuoti kaštai, kurie paskirstomi visiems sektoriams. Pramonė pabrangina savo produkciją; pirkėjas, kai perka bandelę, tai elektros pabrangimo kaina būna įskaičiuota į bandelės kainą, į elektros kainą, kai kepama elektriniuose pečiuose. Tai didina energetinį skurdą. Jei yra išleidžiama 10 proc. šeimos biudžeto pinigų apmokėti sąskaitoms ne tik už elektrą, bet ir už šildymą, už dujas, tai mes tuomet turime energetinį skurdą. Mes padarę visą seką neprotingų sprendimų. Nacionalinė energetikos strategija kalba viena, o vežimas važiuoja į kitą pusę, todėl, kad monopolininkas nekontroliuojamas. Nei Vyriausybė, nei prezidentas, nei Seimas jo nekontroliuoja. Jis juda savo linkme pagal savo individualią strategiją. Šiandien yra toks faktas ir ekspertai gali tai patvirtinti. Naujas Elektrėnų blokas - didžiulis, 450 megavatų, blokas - stovi neveikiantis. Tai kam mes jį statėme? Todėl, kad negalima pagaminti pigios, konkurencingos elektros energijos už tokią dujų kainą, kokią mes gauname. Čia reikėtų sisteminio požiūrio ir koordinavimo, tačiau niekas nekontroliuoja. Tai yra savaime pats save reguliuojantis subjektas monopolininkas - dabartinis IGNITIS.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie mūsų politikų sprendimus. Vieną kadenciją prie Arvydo Sekmoko Energetikos ministerijoje dirbo tik vienas savo srities specialistas, t.y. viešųjų ryšių atstovas, kuris buvo baigęs žurnalistiką. Šioje svarbiausioje mūsų valstybės vietoje triūsė žmonės, kurie neturėjo nieko bendra su energetika, įskaitant ir patį A.Sekmoką. Kaip mūsų valstybės kvaili ir visiškai nesuprantami kai kurie sprendimai atsiliepia energetikai ir kainoms?

V.JANKAUSKAS: Aš galbūt taip iš viršaus ir pasižiūrėsiu. Vienas iš tų dalykų, kur turime silpnybę, kad negalime susitarti su kaimynais. Pavyksta susibarti su kaimynais, bet nepavyksta susitarti. Dabar Latvija, Estija ir Suomija kuria bendrą dujų rinką, Lietuva nesusitaria, kaip dalyvauti šioje rinkoje. Nesusitariama, kad mums turi tiesti vamzdį į Lenkiją. Čia dėl dujų, bet pakalbėkime apie elektrą. Ilgą laiką vyko ginčai, diskusijos, nesutarimai, kaip mums reikėtų prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų. Žiūrint politiškai, mes turėtumėm būti kitoje sistemoje. Pereinant į tą sistemą, reikėtų tai daryti visoms trims Baltijos šalims. Kažkada, kai buvo geresni santykiai su Rusija, buvo kalbama, kad ir Kaliningradas jungsis. Bet kai pasidarė Rusijos politika mums nepriimtina, aišku, jau net nekalbama apie tai. Šios trys Baltijos šalys ilgą laiką diskutavo, kaip reikėtų prisijungti. Inžinieriai, technikai sako: „žinote, viena linija yra į Lenkiją, būtinai reikėtų antros linijos, būtų labai gerai, jei būtų trys linijos, bet tai yra nerealu“.

Lenkai pasakė, kad antros linijos statyti neišeis, nes ir taip buvo didelės problemos, tiesiant liniją per Šiaurės Lenkiją, kur yra ežerai, miškai, daug žemių, tai ir tas projektas užsitęsė ilgokai, o naują tiesti, kuri eitų nuo Vištyčio ežero, visiškai nerealu. Šitas planas atkrito ir liekam su viena linija, o, techniškai žiūrint, tai yra problema.

Tada estai sakė: „jeigu taip, tai siūlome prisijungti prie Skandinavijos, prie Suomijos. Techniškai tai kainuotų daugiau, kadangi vandens atstumas neleidžia taip lengvai sinchronizuotis, bet išspręsti galima, tik kainuos pinigų“. Kadangi mes negalime susitarti, paklausėme Briuselio, Briuselis mums nurodė - vykdykit šitą projektą per Lenkiją. Tai įrodymas, kad per trejetą metų iš principo pavyko susitarti tik, kaip mes galėtumėm prisijungti. Kadangi liekame tik su viena linija, tai kyla techninis klausimas, nes ji gali ir nutrūkti, - kas tada būtų? Baltijos valstybės turi būti pasiruošę dirbti kaip viena uždara sala. Mes turime tam pasiruošti, turime visi Baltijos kraštai pagalvoti, kokių reikėtų papildomų galių, kokios papildomos įrangos, bet čia irgi sunku susitarti. Lietuvoje galbūt jau ne kartą girdėjote kalbant, kad čia reikėtų statyti elektrines, kūrenamas dujomis. Susipykome su Baltarusija... Na, tikrai - ji nėra Rusijos dalis. Astravo elektrinės jokiu būdu negalima vadinti nesaugia elektrine, nežinau, kaip būtų galima įrodyti, kad ši elektrinė yra nesaugi, nes jos reaktoriai yra tarptautiniu mastu pripažinti ir tokios elektrinės statomos daugelyje šalių. Ta pati Suomija, Turkija, Egiptas, Vengrija ir kitos šalys, kurios laiko šitą naują reaktorių tikrai patikimu ir saugiu. Nežinau, ar „Hitachi“ reaktorius būtų buvęs geresnis, tikriausiai - blogesnis, nes žymiai mažiau populiarus, mažiau žinomas. Noriu pasakyti, kad ir su baltarusiais mes galėjome turėti daug geresnius santykius, nes, kaip mes juos bevertintumėm, jie žiūri į abi puses. Bendradarbiauja ir su Rusija, ir su Europa. Briuselis nori Baltarusijai padėti, o Lietuva šioje pagalboje nelabai nori dalyvauti.

G.JAKAVONIS: Latviai paskelbė, kad elektros energiją pirks iš Astravo. Mūsų prezidentas gąsdina dėl Astravo, bet jeigu latviai perka, o mes ne, nors esame vienoje sistemoje, tai kaip ta sistema veiks?


V.JANKAUSKAS: Ar dėl to, kad mes nepirksime, ši elektrinė bus saugesnė?

M.NAGEVIČIUS: Dėl tarpininkavimo, tai ne viskas nuo mūsų priklauso, ne mes nuėjome kitu keliu, neišeina tarpininkauti su bet kuo bet kaip besielgiančiu. Ne viskas nuo mūsų priklauso. Dėl Astravo... Ne mes pastatėme prie sienos atominę elektrinę, čia, manau, valstybės garbės reikalas. Jeigu turime principą, kad nepirksime elektros energijos ir neremsime, tai turėtumėm to principo ir laikytis, o ne, - jeigu jau pastatėte, tai tuomet pirksime. Kaip mes tada patys sau atrodysime? Yra tam tikrų dalykų, kurių neišeina suskaičiuoti pinigais. Čia yra principas - nemokėti už elektrą, gaminamą Astravo atominėje elektrinėje. Svarbu yra tai, kad Lietuvos verslas, Lietuvos žmonės nemokėtų už elektrą baltarusiams.

G.JAKAVONIS: Seimas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Astravo atominė elektrinė yra nesaugi. Tačiau gal ekspertai turėtų padaryti tyrimus, ar pakanka, kad taip nusprendė Konservatorių partijos lyderis kartu su Dalia Grybauskaite?

R.LAPINSKAS: Iš tiesų, lietuviams sutarti su kaimynais sekasi sunkiai. Matome, kad tai yra kompleksinė problema, mes nesutariame nei dėl atominės elektrinės vystymo, nei dėl dujų terminalo, net ir dėl sienų kartais nesutariame. Kalbant apie energetiką, tai sudėtinga sutarti su baltarusiais dėl atominės energetikos vystymo, kai tuo pačiu metu patys ruošėmės statyti atominę elektrinę visiškai pasienyje, prie bendro ežero. Kai tu pats tai ruošiesi daryti, turbūt nelabai lieka moralinio argumento - aš statysiu, o tu nestatyk. Kaip suprantu, Baltarusijoje buvo kelios vietos, kuriose buvo galima statyti, ir galbūt ta vieta galėjo būti pasirinkta kita. Čia yra tai, kad aš pats noriu statyti, bet kaimynui draudžiu tai daryti, matyt, tokia politika negali būti. Turi būti abipusiai susitarimai. Kalbant apie pačią atominę energetiką, aš, kaip Žaliųjų partijos pirmininkas, turiu pasakyti, kad mes esame prieš atominę energetiką. Šita technologija, kurią vadinu suvaldyto sprogimo technologija, kitaip tariant, suvaldyta karinė technologija, bet kokiu atveju ji yra potencialiai pavojinga. Taip, profesorius yra teisus, sakydamas, kad tai yra saugiausias reaktorius, mažiausiai pavojingas, bet vis tiek jis yra pavojingas dėl žmogiškos klaidos, dėl techninės nelaimės, dėl terorizmo ir pan. Šita elektrinė prie mūsų sienos yra pavojinga, todėl mes, žalieji, absoliučiai esam už atsinaujinančią energetiką. Trečias aspektas - dujų terminalas. Aš nežinau, kas tuo metu A.Sekmoko vadovaujamoje ministerijoje klausė, sprendė, nes jiems aš ir M.Nagevičius asmeniškai sakėm, kad dujų poreikis mažės ir mažės drastiškai. Faktas yra tas, kad šitos prognozės buvo teisingos, tai rodo faktai, kodėl tuomet neklausė ministerija ir pati save įvarė į kampą, kodėl padarė šį projektą be Europos Sąjungos, be jos pinigų, kodėl nesusitarė su kaimynais, aš šito paaiškinti negaliu. Mes jau esame įsivarę į kampą. Dar vienas dalykas dėl pono A.Skardžiaus minimų faktų, kurie, mano supratimu, yra skandalingi. Tiesą sakant, aš, kaip politikas, nesuvokiu, kodėl mūsų teisėsaugos žinybos nereaguoja į tuos faktus. Šita vieta yra labai svarbi, nes jeigu valstybėje nevyksta žaidimas pagal taisykles, kurios vadinamos įstatymais, o vyksta kažkoks žaidimas po stalu, tokiu atveju, valstybė neturi savo vystymosi krypties, aiškumo. Ir žmonės, nesvarbu, mieste ar kaime gyventų, pyksta ant politikų, nes mano, kad vyksta kažkoks cirkas, politikai turi tik vieną motyvą - prisikimšti kišenes. Tokia valstybė neturi ateities.

G.JAKAVONIS: Visi sprendimai, visos katastrofos turi turėti autoriaus pavardę, bet kodėl mūsų valstybėje to nėra? Kodėl niekas neatsako už tokius sprendimus?


A.SKARDŽIUS: Mes deklaruojame, kad teisėsauga yra nepriklausoma, nepriklausoma nuo tautos, nuo parlamento, nuo Vyriausybės, tačiau priklausoma yra nuo vieno asmens ir nuo jo vykdomos politikos, t.y. nuo Lietuvos Respublikos prezidento. Štai jums atsakymas, dėl ko teisėsauga nereaguoja, dėl ko teisėsauga taiko dvejopus standartus piliečiams, verslo įmonėms ir t.t. Todėl, kad yra priklausoma nuo vieno asmens - nuo prezidento. Aš to netaikau Gitanui Nausėdai, kalbu apie dvi kadencijas vadovavusią D.Grybauskaitę.

Latviai ir estai sugeba pirkti iš mūsų dujas, pagaminti elektrą ir ją parduoti mums. Va čia yra paradoksas, o jūs klausiate, kodėl kyla kaina. Kodėl mūsų Elektrėnų naujausias blokas stovi nenaudojamas? Todėl, kad mes kaimynams parduodame pigiau dujas, reikia įveiklinti terminalą ir parodyti, kad štai Grybauskaitės-Sekmoko-Masiulio projektas dirba. Jūs, piliečiai, mokėkite terminalo išlaikymo kaštus, o mes rasime, kaip tuos kaštus išpūsti, padaryti atlyginimus didžiulius, prisigalvoti daugybę veiklų Į tuos socializuotus kaštus jie sugeba įtraukti kapitalo grąžą ir pan. Mūsų regioniniai partneriai taip pat prie galvos pridėję pirštą suka.

Dar paneigsiu viešojoje erdvėje netiesos sakymą, nes pučiama migla, kad tai yra kova su „Gazpromu“. Lietuva yra ne tokia galinga, kad nugalėtų „Gazpromą“, net Vokietija negali to dalyko padaryti ar visa Europa kartu. Bet kova vyksta už mūsų pinigus, tai yra imituojama kova, jokios kovos ten nebuvo ir nėra, kadangi valstybinis dujų tiekėjas „Lietuvos dujų tiekimas“ daugiau negu pusę dujų perka iš to paties „Gazpromo“.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (33)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kokių apsaugos priemonių žadate imtis po žinios apie pirmąjį koronaviruso atvejį Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar „trikojai“ keliuose daro įtaką jūsų vairavimui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1  0 C

-1  0 C

 

 +1 +2 C

+3 +4 C

+3 +4 C

 

+5 +7 C

0-4 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0964 PLN - 4.3124
RUB - 72.1052 CHF - 1.0627
GBP - 0.8500 NOK - 10.2918

Nuorodos