Jiems kažkodėl reikia, kad nekęsčiau. Kad mes, lietuviai, nekęstume. O aš nenoriu nekęsti. Mes turime nepalyginti daugiau prielaidų vieni kitus mylėti. Mes davėme lenkams Adomą Mickevičių, Česlovą Milošą, Juzefą Pilsudskį, Stasį Eidrigevičių. Net Jogailą davėme. Lenkai mums davė... Palaukite, o ką jie mums davė? Kraujo nepagailėjo. Aš ne apie tą kraują, apie kurį suskubote pagalvoti, aš apie tą, kurio rasi beveik kiekviename lietuvyje. Manyje, pavyzdžiui, lenkiško kraujo, ko gero, geras trečdalis. Dar, sakote, Tomaševskį ir Narkevičių davė? Ne, mes juos turėjome patys - dar tarybų valdžia juos augino. Ir „autonomininkus“ augino, ir dar daug ką augino. Ir neapykantą vienų kitiems taip pat. Šiandienė „diversinė komanda“ - jau tik viso to tęsinys.

Kai šitoje komandoje apsireiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Sikorskis, niekas per daug nenustebo, bet kad iš šios „diversinės komandos“ pozicijų tokiomis įspūdingomis, tarsi ir ne visai baltiško gymio akutėmis į mus ims dėbčioti dar ir Lietuvos kultūros ministras Gelūnas, dievaži nebūčiau patikėjęs. Aš, naivuolis, jau buvau ėmęs tarp draugų skleisti gandus, kad atėjus Gelūnui Lietuva pagaliau, atrodo, turės tikrą kultūros ministrą. Ir koks velnias man tuomet sutrukdė triskart nusispjauti per kairį petį (šiuokart gal reikėjo pasakyti „per dešinį“). Nenusispjoviau - ir išlindo Gelūnas su savo kosmopolitine „lentelių dviem kalbomis“ akcija. Akcija prieš Lietuvą, jos Konstituciją, įstatymus.

Gelūno rengiamoje Tautinių mažumų įstatymo koncepcijoje svarstoma galimybė leisti naudoti dvikalbes gatvių ar vietovių lenteles tautinių mažumų tankiai apgyvendintose vietovėse. Vadinasi, viena lentelė valstybine kalba, kuri vis dar yra lietuvių, antroji - ta kalba, kuria šneka „tankiai gyvenanti“ tautinė mažuma. Nuvažiuokite, ministre, puikiai mokantis lenkų kalbą, pas šituos „tankiai gyvenančius“ ir pabandykite su jais pasišnekėti lenkiškai. Ir suvoksite, kokia kalba, vadovaujantis jūsų koncepcija, turės būti parašyti gatvių ir vietovių pavadinimai. O koks bus šitos kalbos pavadinimas? Kokios valstybės teisiniais aktais šita kalba yra įteisinta? O gal jau yra išleistas šitos kalbos vadovėlis? Tai pirmiausia jį išleiskime, o paskui jau tą kalbą įteisinkime. Ir žodyną išleiskime. Net du. Ne, keturis. Lietuvių - „tuteišų“ (tikiuosi, kai žodynai bus paruošti leisti, jau ir šios kalbos pavadinimas bus sugalvotas), „tuteišų“ - lietuvių, lenkų - „tuteišų“ ir „tuteišų“ - lenkų. Ir reikėtų išleisti labai gražiai. Gal ir Lenkija, ir Europos Sąjunga paremtų tokią nuostabią idėją pinigais. Įsivaizduojate, ministre, kokia Vilniaus knygų mugės sensacija taptų ši penkių tomų kolekcija. Visas pasaulis į mugę sulėktų. Kaip į Europos krepšinio čempionatą. Gal net naujus rūmus mugei būtų galima pastatyti. Tai apsidžiaugtų Zuokas. Jam taip patinka Vilniuje statyti ką nors didelio.

Aš nesityčioju iš tiek daug vilčių teikusio mūsų kultūros ministro. Man tiesiog jo gaila. Kaip Jogailos. Netikiu, ministre, kad jūs, reto proto žmogus, būtumėte pats sugalvojęs šitą lentelių marazmą. Tai kaip jūs sutikote tapti atpirkimo ožiu, kažkieno numestu lietuvių prakeiksmui?

Lygiai taip pat gaila lenkais vadinamų ir besivadinančių šio krašto gyventojų, kurių dauguma yra polonizuotų ar savanoriškai „susipolonizavusių“ lietuvių anūkai ar proanūkiai, šiandien tapę Tomaševskio asmeninių politinių ambicijų, o galbūt ir kokių nors jo šeimininkų valstybinių ambicijų įkaitais.

Galų gale, ministre, kalkite tas savo lenteles. Jeigu visos „diversinės komandos“ provokacijos tuo baigtųsi, tegu kabo. Bet, neabejoju, atsiradus lentelėms atsirastų naujų reikalavimų. Ir kaskart nuolankiai įvykdžius kiekvieną reikalavimą kartelė kiltų vis aukštyn. Tomaševskiui reikalingas ne rezultatas. Jam reikalingas procesas. Nenutrūkstantis. O kaip manote, kodėl prieš dešimtį metų Tomaševskis atsisakė iš Lenkijos prezidento rankų priimti ordiną už lenkų ir lietuvių tautų santykių gerinimą? Būtų tekę nutraukti procesą.

Oi, atsiminiau, ką dar mums lenkai davė! Dar vieną ordiną. Balandžio mėnesį. Už nuopelnus lenkų kultūrai! Arūnui Gelūnui! Tai negi, ministre, dabar ėmėme atidirbinėti?.. Gal, sakau, atidirbkime kitu būdu. Pavyzdžiui, sukurkime filmą. Apie Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų draugystę. Gal net meilę. Aš jau beveik turiu scenarijų. Labai paprastas ir pigus būtų filmukas. Tai ne kokia nors epopėja apie Žalgirio mūšį. Pateikiu jums trumpą siužetą. Tegu tai būna mano paraiška valstybiniam užsakymui.

Vaikystėje labai mėgau pasaką „Apie popą ir jo berną Baldą“ (dėl pasakos pavadinimo negarantuoju, nes mano vaikystė buvo labai seniai). Popas nusisamdė berną Baldą ir liepė jam išarti žemę iki tos vietos, kur tupi popo šuo. Bernas jau beveik prie pat šuns priarė, o tas, uodegą pakėlęs, nuskuodžia kokį puskilometrį ir vėl atsitupia. Aria bernas vėl - šuo vėl nubėga toliau. Kai pagaliau bernas pamatė, kad beardamas šuns nepasivys iki savo mirties, griebė akmenį ir užmušė šunį...

Na, ar blogas scenarijus? Aš jau net ir aktorius esu beveik numatęs. Popą galėtų vaidinti, pavyzdžiui, Lenkijos užsienio reikalų ministras (katalikiškos šalies premjeras, manau, popą vaidinti atsisakytų). Suprakaitavusį berną Baldą galėtų suvaidinti, pavyzdžiui, ministras Gelūnas (negi Kubilius vaidintų berną). Mūsų užsienio reikalų ministras galėtų vaidinti, pavyzdžiui, labai labai pavargusį, varmų sukandžiotą ir smarkiai išdraikytais karčiais arklį. O vargšą šunelį?.. Negi pats Tomaševskis? Tuomet finalą reikėtų keisti: ne Gelūnas akmeniu užmuša Tomaševskį, o Tamaševskis perkanda gerklę Gelūnui... O prezidentei, kuri kažkur netoliese, pavyzdžiui, vaikšto su kuria nors savo patarėja, tik labai įkanda į koją... Neduok Dieve, Tomaševskis būtų nepaskiepytas. Arba prezidentė nepasiskiepijusi.