Visi matome: kas vakar atrodė neįmanoma, šiandien jau įprasta... Matome, kad reiškinys ar įvykis yra vienas, o vertinimai - labai skirtingi. Todėl pamėginkime pasvarstyti, kodėl taip yra?

Kiekvienas veikiame ir priimame sprendimus savo pasaulio vaizdo rėmuose ir pagal savo supratimą, kas yra gerai, o kas - blogai. O kaipgi mūsų galvose susiklosto ta „gėrio" ir „blogio" suvokimo ašis? Manau, čia viską lemia smegenų struktūra bei jų galimybės, kurias gauname gimdami. Ir, deja, gauname labai ir labai ne po lygiai... Žinoma, retas žmogus išnaudoja net ir savo ribotas galimybes, bet nė vienas iš mūsų neiššoks aukščiau savo prigimtinių galimybių. Be to, kad ir pagal savo galimybes, ne visi vienodai stengsis išsiaiškinti arba turės tam laiko. Dar egzistuoja toks reiškinys, kaip mūsų veiksmų motyvacija.

Taigi, atsižvelgiant į skirtingas prigimtines galimybes ir nevienodas pastangas, stengiantis kažką išsiaiškinti, atsiranda erdvė nesusikalbėjimui, kadangi susiduria skirtingi pasaulio vaizdai. Tačiau tas vaizdas, susidėliojęs mūsų galvose, yra labai stabilus. Yra galybė psichologinių knygų apie tai, o štai prieš porą metų Jungtinėse Valstijose pasirodė dar viena - „Kodėl faktai nekeičia mūsų nuomonės?". Ten yra aptarti daugiamečiai tyrimai, kurie parodė, jog daugeliui žmonių (šiuo atveju - amerikiečių, bet tai liečia ir visus kitus pasaulio žmones), jeigu jau susiformavo kažkokia nebūtinai teisinga nuomonė konkrečių faktų kontekste, tai vėliau žmonės tos nuomonės nekeičia, nors jiems ir įrodai, kad jų įsivaizduojami faktai yra neteisingi... Tai yra dėsnis, kuris galioja didžiajai daugumai kiekvienos pasaulio populiacijos.

Visos šios priežastys kyla iš žmogaus vidaus. Bet yra dar ir išorinės priežastys, kurios formuoja mūsų pasaulio vaizdą. Pasaulio istorija yra kupina pavyzdžių, kad jeigu tik kas nors turi tikslą, valios ir lėšų, tai jis gali įpiršti bet kokį pasaulio vaizdą didžiajai daliai bet kurios visuomenės. Jeigu yra repertuaras (tikslai), tai visada rasi atlikėjų - politikų, medijos darbuotojų, žinomų žmonių... Čia reikia akcentuoti, kad, nei jų baigti mokslai, nei turimi turtai, nei talentas kurioje nors srityje, negarantuoja, jog žmogus teisingai supras kartais net pačius paprasčiausius dalykus. Nors šiaip jau tie „žinomi žmonės" labai dažnai už pinigus ir yra ta naudojama medžiaga, kažkam dirbtinai formuojant pasaulio vaizdą.

Iškreiptam pasaulio vaizdui formuoti naudojami ir kiti dalykai. Pirmas - tai permainų mastas. Dažnai permainų mastas yra toks fantastiškas, kad didžioji dalis žmonių tiesiog negali patikėti, kad taip galėtų vykti. Čia verta prisiminti poną Jozefą Gebelsą, kuriam priklauso teiginys: „Kuo didesnis melas, tuo greičiau žmogus juo patikės." Antras toks reiškinys - permainų greitis. Kai permainos vyksta nepaprastai sparčiai, tai mes visi, turėdami savo pasaulio vaizdą ir būdami į jį įsitvėrę, tiesiog nespėjame jo keisti, ir tuomet imame naudoti klišes pagal savo smegenų potencialą. O kai tik susiformuoja kažkokia permainoms pritarianti dauguma, tada atsiranda trečias reiškinys - savisauga. Žmogus, matydamas, jog dauguma mąsto kažkokia kryptimi, taip pat yra linkęs prie daugumos prisijungti, nes tuomet saugiau jaučiasi ir visiškai nesvarbu, ar tas suformuotas vaizdas yra teisingas, ar ne.

Galima klausti: na ir kas - kur čia bėda? O bėda yra ta, kad realybė visada nugali - kaip tu befantazuotum. Kuo tu toliau nueisi „svajoklišku" keliu, tuo skaudesnis bus grįžimas į realybę. Paminėsiu vieną iškalbingą pavyzdį: 1938 m. spalį Lenkija kartu su hitlerine Vokietija dalijosi Čekoslovakiją. Pagal tuometinės Lenkijos valdžios pasaulio vaizdą. Lenkijos valstybės ateitis atrodė šviesi, kaip niekada, bet tikrovė pasirodė visai kitokia ir jau 1939 m. rugsėjį Lenkijos valstybės neliko... Nes „svajokliškumas" visada yra kelias į akligatvį - jeigu atskiras žmogus rizikuoja tik savimi, tai šalies valdžios atveju grėsmė kyla visai valstybei ir jos žmonėms. Ir čia užduokime klausimą: ar Lietuvos valdžios galvose 2021 metais pasaulio vaizdas yra realus, ar ne?