1 nuotr.Birželio 25 d. Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo pristatyta knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“.
Knygos sutiktuvėse dalyvavo kviestiniai svečiai ir iš anksto užsiregistravusieji. Kalbos buvo sinchronu verčiamos į lietuvių ir į anglų kalbą. Kalbėjo Kristofas Dikmanas (Christoph Dieckmann), Rūta Vanagaitė, Tomas Venclova, Emanuelis Zingeris, labai trumpai kalbėjo prof. Irena Veisaitė. Po to buvo suteikta galimybė autoriui pateikti klausimus, bet K. Dikmanas ilgai atsakinėjo į kiekvieną klausimą, todėl buvo užduoti tik keli klausimai. Renginį moderavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Knygos sutiktuvių įrašą galima pažiūrėti šiuo adresu ir parašyti savo nuomonę.
Todėl nerašysiu apie kalbų turinį. Norėčiau patrukdyti Jūsų dėmesį dėl vieno mane šokiravusio epizodo, tokio įžeidimo iki šiol nebuvau patyręs. Apie panašų incidentą esu rašęs ir paskelbęs nuotraukų prieš tris dešimtmečius, kai iš „Jedinstvos“ suvažiavimo prievarta buvo išgrūstas „Mažosios Lietuvos“ korespondentas Ričardas Degutis. (Fotografo komentaras/Laikraštis Mažoji Lietuva. Klaipėda. 1988 m. gegužės 19 d).
Po visų diskusijų sinagogoje stojau eilutėn, kad įsigyčiau knygą, gavau autoriaus autografą. Prieš išeidamas iš renginio pamačiau netoliese su pašnekovėmis bendraujančią prof. Ireną Veisaitę. Kadangi man patiko jos lakoniškas, labai logiškas pasisakymas, ir apskritai žaviuosi profesorės asmenybe, panorau ją atminimui nufotografuoti. Staiga prie manęs pripuolė visiškai nepažįstamas vyriškis ir ėmė stumti mane link durų, garsiai sušukdamas „Fašiste, lauk iš čia! Lauk, lauk!“ Taip rėkė, kol nustūmė mane iki pat lauko laiptų. Kadangi to tipo nepažįstu, bandžiau jį nufotografuoti. Jis kumščiu trenkė į mano fotoaparato objektyvą. Kieme tas pilietis staiga apsisuko ir sugrįžo į sinagogą.
Priėjęs prie vartelių, budintiesiems papasakojau apie šį incidentą. Policininkui parodžiau savo žurnalisto ir nukentėjusio nuo abiejų totalitarinių režimų pažymėjimus. Tada LŽB budėtojas nuėjo į sinagogą pasidomėti, kas tas žmogus galėtų būti. Sugrįžęs pranešė, jog ten jau nieko nėra, „turbūt išėjo per kitas duris“.
Po tokio įžeidimo nenorėčiau, kad tas incidentas liktų tik pasidalijimu įspūdžiais su bičiuliais ir artimaisiais.
Manau, tas epizodas galėjo būti užfiksuotas vidaus stebėjimo kameromis. Jeigu Žydų bendruomenė nepasmerks to išpuolio, būsiu priverstas manyti, jog žydų sinagogoje toleruojama, kai šiurkščiai įžeidinėjami nežydai.
Ta proga norėčiau priminti, jog Lietuvos laisvės kovotojų, tremtinių, patriotinio jaunimo, pilietinės visuomenės renginiuose gali laisvai lankytis ir fotografuoti net Lietuvai sentimentų neturintys, šmeižikiškus straipsnius skelbiančios odiozinės asmenybės.
Iš to, kas įvyko, nenorėčiau, kad tokie įvykiai liktų be pėdsakų.
Galimas dalykas, kad tas epizodas galėjo būti užfiksuotas vidaus videokameromis (ypač, kai buvo trenkta į mano fotokamerą).
Jeigu žydų Vilniaus sinagogoje tokie įvykiai toleruojami, neturiu daug vilties, kad tokie faktai žydų bendruomenės būtų pasmerkti.
