Kaimus jau atakuoja ne musės, bet ratuoti propagandininkai

Tačiau kas vyksta dabar? Po kaimus ėmė zuiti mobiliosios bibliotekos. Propaguodamos ne tik knygą, bet ir žmogaus kitoniškumą. Pažiūrėkite, štai aš homoseksualus. Toks pats kaip jūs. Nė kiek nebaisus. Visiškai normalus. Pažiūrėkite, aš - feministė. Ar baisi? Juk nė kiek nebaisi. Nė kiek nesiskiriu nuo jūsų. Pažiūrėkite, aš - pabėgėlis. Toks pats kaip jūs. Su galva, rankomis, kojomis. Žmonės klausosi. Žmonės žiūri. Vieni nusispjauna. Kiti jau nežino, kaip ir ką toleruoti. Nes „modernėjantis“ miestelių jaunimas jau ima toleruoti narkotikus, o kaimas vis dar spėlioja, kokios lyties yra dainuojanti žmogysta su barzda, bet su suknele.

Gyvename mūsų Tautos išlikimui itin pavojingais laikais. Kai vietoj autoritetų ir idealų zuja tik laikini ekspertai ir laikini komunikatoriai. O tokie ekspertai iš viso nepripažįsta, jog kažko iš žmogaus galvos negalima išmušti. Labiau pasistengus. Jei neišmuša, nepalaužia, vadinasi, pritaikė ne tą įtikinėjimo technologiją. Ne tą komunikaciją. Vadinasi, reikia komunikuoti kitaip. Kol pasieks galutinį tikslą. O vėliau tą tikslą pamirš. Griebsis kitų vienadienių tikslų. O dabartinis tokių po kaimus zujančių mobiliųjų propagandininkų tikslas - sujaukti provincijai smegenis. Sulaužyti mūsų Tautos stuburą. Nes istoriškai visada priešindavosi tas nuolat apjuokiamas, „vyžočiais“, „ramtadrylininkais“, „kapelininkais“, „runkeliais“ pravardžiuojamas kaimas. Vis dar išlaikęs lietuvišką savastį. O miestiečius palauždavo daug greičiau. Net įžiebdami menamas neapykantas tarp Vilniaus ir Kauno. Tai irgi grynai propagandinė, nuo sovietų užsilikusi technologija. Iš inercijos atkartojama dabartinių nemąstančių papūgų. Kad lietuvis į lietuvį žiūrėtų žvairai.

Tampame vis mažiau atsparūs įvairiems propagandininkams. Tai vyksta savaime. Be blogos valios. Per vieną televizijos kanalą savaitgalį vis dar skamba kaimo kapelų melodijos. Daugumos miestiečių, ypač jaunesnių žiūrovų, reakcija - kanalą perjungti. Esą senamadiška. Atsilikėliška. Tinka tik kaimo močiutėms. O aš tą gal ir gerokai nemokšišką liaudišką pakleketavimą traktuoju ne kaip meną, bet kaip džiugesio formą. Džiaugsmą, atriedėjusį pas mus iš praeities. Vis dar ataidintį protėvių kvatojimą. Per žmones-laidininkus. Lyg vyktų kokia šamaniška apeiga. Ir tada man visi tie smuikeliai, armonikos tampa daug prasmingesni. Ištveriu. Bent 10 min. Juk neimsi tyčiotis iš savo paties proprosenelio, jei įvyktų stebuklas ir tas proprosenis apsireikštų. Juk nesukarpome senų nuotraukų. Vien todėl, jog rūbeliai nemadingi. Vestuvininkai jau didžiuojasi, kad nekaria piršlio ir neužsėda užstalės. Nes jau nesuvokia mitoliginių šių apeigų reikšmių. Tauta savo dvasia jau gerokai nuskurdusi, daug ką atmetusi. Atsparumą prarandanti. Nes nesupratusi. Šaknų suvokimas tuoj nusiris iki didžkukulio. Tokią labai lengva praryti.

Kodėl taip stengiamasi, kad provincija taptų itin tolerantiška? Juk ne tam, kad skaitytojai jau įsivaizduotų, kad Portas - homoseksualistas. Miledi - feministė. Atas - transseksualas, o Aramis - arabas pabėgėlis. Literatūros klasikos jau nepakeisi. Tad knygos - tik priedanga. Svarbu Lietuvos kaimą paversti žalia, ištuštėjusia oaze. Kur ištuštėjo ne tik žmonės, bet ir papročiai. Na, tiesiog vakuumą. Nuolankiai, o gal net džiugiai leidžiantį perimti mūsų valstybę. Užpildyti kaip tuščią stiklainį. Bet kuo, kas nuo kitų užsiliko.

Bet ar pastebime šį pavojų? Ar kaimas priešinasi? Senukai tyli. Galvoja - ai, vis vien greitai mirsiu. Kiek čia teliko? Geriau pažadėtų padidinti pensiją. Jaunimas tyli, nes dalis galvoja: o man dzin, vis vien emigruosiu ar išvažiuosiu į miestą. Kaimo inteligentija tyli, nes nežino, ką šiuo klausimu galvoja vietinės firmos ar mokyklos vadovai. Bijo išsišokti. Prarasti darbo vietą. Dalis žmonių tyli iš pagarbos sveteliui paskaitininkui. Dar dalis krizena į saują. Tačiau vis vien užkimba. Įjungia fantaziją. Ypač jei yra paaugliai.

Paradoksalu, tačiau ši brukama tolerancija netoleruoja tik mūsų. Visiems leidžiama būti kitokiems, o mums - ne. Dar nepasirodžius pabėgėliams, mes jau mokomi gerbti jų kultūrą, religiją, papročius. Mes jau dabar žinome, kas yra ramadanas, o ką jie žino apie mus? Ir ką sužinos, jei gujame savo papročius. Kiekviena įtikėjusi vietinė ar nevietinė feministė gali mūsų „nemadingą“, „patriarchalinę“ Tautą ar šeimą aprėkti. Prieš mus galima vaivorykštiškai maivytis, purkštauti. O mums leidžiama tik tylėti. O ateityje turbūt bus patartina neminėti Lietuvos vardo. Nebent per šventes. Kad atvykėliai neįsižeistų. O mes, išgirdę Lietuvos vardą, skubiai perjunginėsime TV kanalą. Archajiška. Kodėl ne Didžioji Britanija.