Jurga Lago: Kai į smurtą atsakoma supratingumu

R.Miliūtei neįtiko Vilniuje, Gedimino prospekte, sutikta pora. „Stilingi, sportiški, ir amžius - pats tas reprodukcinis. Mergina - nors ant viršelio, vyrukas irgi, jei neskaičiuotumei, kad by...nosis. Ir graužia sąžinė, kad nesustojau, neapsisukau, nepriliečiau atsargiai, pasivijusi, alkūnės - „panele, juk matot, kad kaukės prasmės jis nesupranta/užsidėt nemoka, o prezervatyvas, juk žinot, intelektui truputį imlesnis iššūkis. Ar tikrai norit, kad Jūsų vaikas būtų toks, kaip jis?" - moralizavo žurnalistė.

J.Lago į tai atsakė savo gyvenimiška istorija.

„Kooperatyvų, kioskų, garintų džinsų ir turkiškų raštuotų megztinių Lietuva. Ir pirma mano kelionė į Gariūnus - su linksmu Vilniaus dailės akademijos bendramokslių būriu vykom pirkti žieminių batų. Spūstyje ties vilnonių šalikų prekystaliu vienam iš mūsų dingo piniginė - vaikinas buvo visai „nemeniško" kirpimo ir, nutvėręs smulkų vagišių, jau buvo besukaląs jį dantimis žemyn į kelio dulkes. Oras įsielektrino.

Staiga iš už prekystalio išėjo aukšta, pusamžė moteris - priėjo drąsiai, sukryžiavo savo rankas tarp vyrų:

„Tu atgavai piniginę, - kreipėsi į mano pažįstamą. - O dabar laikyk vagį ir nepaleisk, kol aš pasakysiu porą žodžių. Jis yra iš Josvainėlių kaimo - nuo paskutinės trobos prie miško. Vienkiemis toks. Turi kiaulę (ar karvę, nepamenu). Gyvenimas, supranti, būna šūdinas kartais. Motina šią vasarą mirė, tėvas - pijokas. Profesijos, mokslo jokio, o namuose - keturios mažos sesutės. Vaikai dar visai - šitas vagis dirba, kiek išgali, sušukuoja joms plaukus, užrakina kluoną ir šulinį, o tada ankstyvais rytais atvyksta čia padėti Karinai. Palūžo jis, žinok. Nuovokos jokios. Ir aš dėl jo bijau. Supranti?

Bijau, nes matau, kaip nuo mūsų priklauso aplinkinių gyvenimai kartais. Nežinau, ką daryti - jeigu jam padėsi sukalęs jį į žvyrą - tebūnie! Iš akių matau, kad turi proto - išspręsk su visa atsakomybe šį reikalą."

Ir ji pasitraukė. Paprasta turgaus moteris. Tik pasakysiu, kad to vagies vardas ar pravardė buvo Ariolas. O mano pažįstamam veikliam bendramoksliui puikiai sekėsi - jis ir šiandien yra nemažos spaustuvės savininkas. Tai va, Ariolas pas jį dirbo kokius 10 metų, gal ir šiandien tebedirba.

Nei kandi žodžių rūgštis, nei sustyguotos patirtimi patyčios, nei vieša pajuoka niekada nelydėjo išminties. Įsivaizduokit besityčiojančią iš kvailo jaunuolio seną mokytoją - ko vertas visas jos gyvenimas?

Be išminties žmonės niekada nerado taikos. Tik skaudino, žadino pyktį ir gimdė savotišką norą priešintis. Kalti atgal. Netikiu, kad sveikoje visuomenėje toks pagyvenusio-jauno žmogaus bendravimas sulauktų pritarimo. Nebent kokiam gulage, diedovščinoj, sovietų armijoj.

O paskui kažkas „kovoja prieš smurtą"? Už lygybes? Prieš patyčias? Už vaikus? Dar - čia akivaizdus priekabiavimas dėl lyties. Per feisbuką išpylus savo sieros rūgštį tam kvailam jaunuoliui į veidą, šiandien šliaužios nuo vieno įkandimo prie kito? Užpildama druskos?

Dviveidis gali būti devyniais veidais šiandien - ir visi bus spuoguoti, kaip ispanai sako. Ir dar - šalyje su pora gyventojų gali maivytis, o va kur 47 milijonai - priimi viską tolerantiškiau. Ypač, kai pats „kovoji už tolerancijas" - Ispanijoje vyrai pabėgėliai-musulmonai nenešioja kaukių ištisais miestais. Ir viskas. Gali bandyti rautis. Geriau feisbuke.

Tai tiek. Pulti iš pasalų jaunesnį, mažesnį, menkiau išsilavinusį yra žema. Visada buvo. Kitaip nė mokytojų nereikėtų - kalei į dantis ir išmoks! Nedarykime taip. Toks bendravimas ir yra smurtas. Taip net turguje nemokyti žmonės nedaro", - apibendrino J.Lago.