Kad tik Š.Marčiulionis neprabiltų

Įvyko pirmasis “Eurobasket 2011” renginys. Tačiau į čempionato burtų traukimo ceremoniją nebuvo pakviesti Šarūnas Marčiulionis ir Algimantas Pavilonis. Nors būtent jiems kilo idėja, kad Europos krepšinio čempionatas turi vykti Lietuvoje. Ir šia idėja įtikino “FIBA Europe” funkcionierius.

Kyla klausimas. Jei staiga taptume nemirtingi, ar būtų pakviestas į Žalgirio mūšio minėjimo metines toks visiems žinomas didysis kunigaikštis, vardu Vytautas? Ar tikrai į skrydžio per Atlantą metines sugalvotume pasikviesti Steponą Darių ir Stasį Girėną?

Turbūt ne. O gal pasikviestume tik lėktuvėlį “Lituanica”. Nes jis nekalba. Nes be asmenybių paprasčiau. Ką nori plepėk apie narsiąją ne savo praeitį. Apie ne savo idėjas. Lėktuvas ar Vytauto kardas palinkčios. O paplepėję užgultume serviruotus stalus. Sąmoningai kvietimų neišsiųstume. Kad nedrumstų ramybės. Kad Vytautas stalų neišvartytų. Nes dar imtų ir su kuo nors susiginčytų. Pasakytų visą teisybę į akis.

Į iškilmes kviečiami tie, kurie arba tyli, arba kvietėjus paliaupsina. Jei nepaliaupsina, tai bent oriai pastovi. Taip sakant, pabūna neutralais. Jei pakalba, tai tik apie kamuolį ir krepšį. Ir numerį ant sportinių marškinėlių. Ar apie savo sportinę patirtį. Apie finansus patyli. Todėl Š.Marčiulionis, viešai pasipiktinęs, kad iš Europos čempionato mums nubyrės tik grašiai, savaime tapo persona non grata. Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas A.Pavilonis - taip pat persona non grata. Dėl tos pačios priežasties. Kažkaip nesportiška. Nedžentelmeniška.

Grįžkime į 2004 metus. Kas Taline vykusiame “FIBA Europe” posėdyje įtikino surengti čempionatą Lietuvoje? Gal Kauno meras? Gal Klausučių seniūnas? Gal kokia nors apsižliumbusi pilietė, parašiusi laišką? Ne. Olimpinis čempionas, tuometis “FIBA Europe” vykdomojo komiteto narys Š.Marčiulionis. Ir LKF prezidentas A.Pavilonis. Būtent jie buvo autoritetai. Tas garvežys, pajudinęs krepšinio fiestos sąstatą Lietuvos kryptimi. Davę lietuviams impulsą projektuoti ir statyti sporto arenas. Rengti viešuosius koncesijų ir statybų konkursus. Rengti architektų projektų konkursus. Ginčytis, politikuoti, manipuliuoti skaičiais. Kelti vietos reikšmės chaosiukus, vartyti politikus ir tuo pat metu statyti, statyti. Net per sunkmetį aprūpinti darbu statybininkus. Nes čempionatas jau kvėpuoja į nugarą.

Š.Marčiulionis ir A.Pavilonis buvo tas idėjas stumiantis garvežys, o kiti veikėjai tik laipsniškai sušoko į jo tempiamus vagonus. Ir šiuo metu, užmiršę idėjos sumanytojus, diriguoja paradams. Kelia džiaugsmingus triukšmelius.

Tačiau ką blogo mums padarė idėjos sumanytojai? Kuo prasikalto ne tik mums, bet ir “FIBA Europe”? Gal tuo, kad pareiškė, jog čempionato šeimininkė Lietuva turėtų daugiau iš tos europinės fiestos uždirbti. Daugiau turėti finansinės naudos. Ir tai visai natūralu. Jei kauniečiai turi vaikščioti slidžiomis, nepabarstytomis gatvėmis, nes miesto biudžeto pinigai atiduodami arenai statyti, tikrai reikėjo išlupti iš “FIBA Europe” didesnės naudos. Bent lūžusių blauzdų įtvarams. Ar gipsui. Juk miestas dėl istorinės statybos net skolintis priverstas. Nors biudžetas ir taip deficitinis. Jei laikinoji sostinė aukoja dėl krepšinio čempionato savo galvas, blauzdas ir kitokias galūnes, Lietuva turi moralinę teisę daugiau sau naudos paprašyti. Kad 2012 metų žiemą galėtų įdarbinti daugiau kiemsargių. Nes svečiai išvažinės, be to, rudenį gatvės bus neslidžios. O mes liksime čia. Apsistatę arenomis. Ir slidinėsime. Tiesa, jei Europos krepšinio čempionatas būtų organizuojamas sausį, visi Lietuvos sniegai, ledai būtų šaukštais nugramdyti. Dėl teigiamo įvaizdžio.

Š.Marčiulioniui ir A.Paviloniui Lietuva turi padėkoti. Kad, kitaip nei mūsų valdžia, neišleidę 63 mln. litų šalies absurdiškiems įvaizdžiams kurti, iš tikrųjų 2011 metais išgarsins Lietuvą. Visus jos miestus, kur vyks čempionato renginiai. Pradedant šių miestų architektūra ir baigiant viešbučiais bei patiekalais. Šie vyrai iš tikrųjų stengėsi, kad mus pamatytų, apie mus išgirstų pasaulis. Kad mūsų paslaugų sektorius sutvirtėtų. Ir ne dėl savęs stengėsi. Ne dėl savo kišenės. Bet tuos, kurie stengiasi ne dėl savo kišenės, mes greičiausiai pamirštame.