Kad nepakenktume nusikaltėliams

Ir tai atvirai dėsto Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas? Vaikų psichiatras, terapeutas? Tada mes skirtingose barikadų pusėse. Žurnalistai stengiasi bet kokią visuomenei daromą neteisybę paviešinti. Nedelsti! Nes kai įvardiji melą, padarai jį nekenksmingą. Kai parodai, kuris šuo serga pasiutlige, tas šuo utilizuojamas. Tokio šuns bent saugomasi. O šit vaikų psichiatras sužino, kad Lietuvoje laksto dvikojai šunys, sergantys pasiutlige. Tačiau tyli. Dešimtmetį. Esą kad nepakenktų jau nukentėjusiems vaikams. Ir visai nesvarbu, kad šuo, būdamas neizoliuotas, gali dar daugiau apkandžioti. Sužaloti dar daugiau vaikiškų psichikų.

Aišku, ne visus pedofilijos ar kitų nusikaltimų atvejus pavyksta įrodyti. Tačiau nusikaltėliui pasiunčiama aiški žinia - mes žinome, mes tave stebime. Bent padrebink, niekšeli, kinkas. Tad kas etiškiau? Nusikaltimus slapstyti ar viešinti? Nors per skubėjimą nusikaltėliui neįtiksi. Ir jis, „žiniasklaidos nuskriaustasis“, kreipsis į L.Slušnio vadovaujamą komisiją.

Vaiko psichiką traumuoja žinojimas, kad jo skriaudikas lieka nenubaustas. Tada vaikas jaučiasi pats kaltas. Nes jo skriaudikas taip ir liko „nekaltas“. Jei įsivaizduosime pedofilą kaip furgoną, traiškantį viską, kas pasitaiko plente, tai kas svarbiau? Ar furgoną stabdyti, ar aptraiškytus paglostyti? Ir apdengti brezentu, kad nesimatytų. Jei plentas ilgas, o furgonas nestabdomas, psichiatrai net nespės visų po brezentais glostyti.

Tačiau apie ką mes kalbame? Juk Lietuvoje, jei tikėsime gudručiais, net nėra pedofilijos. Nebent atskiri „budulių“ atvejai. Keisčiausia, kad nenorėdami pakenkti vaikui, mes jo NEGINAME. Mes jį guodžiame, slapstome, bet NEGINAME. Nors kiekvienas vaikas, kai jį kas nors puola, iškart ima šaukti „mama“. Ar šaukia „pasiskųsiu tėveliui, auklėtojai“. Vadinasi, kiekvienas vaikas pirmiausiai tikisi būti apgintas. Ne išklausytas, bet apgintas. Lygiai taip pat kaip ir į bėdą pakliuvę suaugusieji.

Kažkas iškreipta mūsų visuomenėje, jei net atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą yra panaikinta. Iki tiek išplėtėme tolerancijos ribas, kad net į nusikaltimą žiūrime tolerantiškai. Nepakenk nuskriaustam vaikui. Nepakenk butvagiui, įlindusiam į kaimyno butą. Nepakenk chuliganui, spardančiam auką. Aš geras. Aš niekam nekenkiu. Aš toks geras, kad vėliau apvogtąjį kaimynėlį paglostysiu. Suteiksiu psichoterapeuto konsultaciją. Aš toks geras, kad net minkštakūnis. Imsiu ir apsiverksiu.

Tokia vaiko gynyba yra tik profesionalus ištižėlio pasiseilėjimas. Be pilietinės atsakomybės. Kuo daugiau bus suluošintų vaikų, tuo daugiau bus psichologinės pagalbos, raidos ir kitokių centrų ir etatų. Visi aikčioja, „baisisi“, ima algas. Nes vaikų nelaimės, dramos, „gynyba“, stebėsena maitina suaugusius. Tiek Norvegijoje, tiek čia.