Julius ŠIMKŪNAS: Koks gerovės valstybės ir šeimos santykis Lietuvoje?

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje gimstamumas pasiekė rekordines žemumas ir, panašu, kad kirto kritinę ribą, o valstybių socialinės paramos sistemos sulaukė dar didesnių iššūkių. Viena, tarp itin sunkių šeimos pareigų yra senyvo amžiaus giminaičių priežiūra, todėl šioje vietoje valstybės parama yra itin aktuali.

Stefano Šo (Stephen Shaw) dokumentinis filmas „Birthgap" atskleidė kitą didžiulę problemą. Vokietijoje jau kurį laiką krentant gimstamumui, atsirado didelė visuomenės dalis, esanti senyvo amžiaus ir nesukūrusi šeimos, bei neturinti giminių. Galima būtų tikėtis, kad pakankamai tvirta socialinė valstybės parama tokioje šalyje, kaip Vokietija, užtikrintų orų senolių gyvenimą.

Kita vertus, filmo autorius, duodamas interviu, pasakojo apie už kadro likusį vieno Vokietijos miesto morgo darbuotojo liudijimą. Jis teigė, kad iš netoliese esančių senolių namų atvežami kūnai akivaizdžiai liudijo, kad jie buvo pririšami prie lovos ir itin prastai maitinami.

Lietuvoje taip pat kartas nuo karto iškyla istorijos apie žiaurumo atvejus senolių priežiūros įstaigose. Valstybės teikiama socialinių paslaugų sistema nėra pajėgi tinkamai rūpintis senyvo amžiaus asmenimis, reikalingas ir šeimos narių dėmesys, kuris bent jau užtikrintų tinkamą socialinės rūpybos sistemos veiklą bei senyvų žmonių teises.

Gimstamumo didinimas, atrodo, yra neįveikiamas iššūkis gerovės valstybei. 2011 metais, įvertinus Australijos investicijas į gimstamumo didinimą socialinių paslaugų ir išmokų būdu, buvo nustatyta, kad gimstamumą padidinti vienu vaiku kainavo apie 130 tūkst. Australijos dolerių. Socialinė parama jaunoms šeimoms yra būtina tam, kad padėtų didinti gimstamumą, tačiau tai toli gražu nėra svarbiausias veiksnys, lemiantis gimstamumo augimą, ar bent jau geriausią kaštų ir naudos balansą turinti priemonė.

Vaikų auginimas yra šeimos priedermė, ir jokia gerovės valstybės sistema šios priedermės nepanaikins, bet reikia dėti pastangas, teikiant socialines paslaugas, sušvelninti finansinę ir vaikų priežiūros naštą. Gerovės valstybei imtis gimstamumo didinimo politikos apsunkina ir tai, kad didėjantis gimstamumas turi neišvengiamus su tuo susijusius kaštus valstybės biudžetui ir visuomenei - net jei kalbėtume apie liberalųjį modelį.

Kita vertus, teigiami gimstamumo didėjimo aspektai, tokie, kaip vidinės paklausos didėjimas, didesnis talentų kiekis šalyje, auganti darbo jėgos pasiūla, bendras darbo jėgos kiekio didėjimas ir su tuo susijęs didesnis ekonominis aktyvumas, mažesni socialinio draudimo sistemos išlaikymo kaštai per capita, gali būti juntami tik ilguoju laikotarpiu. Demokratinės valstybės, ypač jaunos, tokios kaip Lietuva, turi didelių sunkumų su strateginės politikos laikymusi, žinoma, ne išimtis yra ir gimstamumo didinimas.

Visuomenė, valstybės dėka, gali pabrėžti šeimos sukūrimo ir gimstamumo užtikrinimo svarbą, o tai geriausiai galima padaryti per skiriamus pinigus - socialines išmokas, bendro visuomenės diskurso šia tema aktualizavimą.

Ką gi skelbia Lietuvos visuomenė? O ji skelbia, kad yra mažinamos vaiko priežiūros išmokos, ir tėvai yra skatinami kuo greičiau grįžti į darbo rinką. Akivaizdu, kad tai nėra demografinį valstybės išlikimą užtikrinanti politika - kaip tik atvirkščiai. Skatinamas trumpalaikis darbo jėgos pasiūlos padidėjimas tam, kad galima būtų išlaikyti mažesnius darbo jėgos kaštus verslui. Ilguoju laikotarpiu susidaro save maitinantis ciklas.

Kuo mažesnis gimstamumas, tuo mažesnė darbo jėgos pasiūla, o į darbo rinką reikia grįžti kuo anksčiau - tai mažina gimstamumą, ir taip toliau... Susiformuoja atitinkama bendra visuomenės kultūra, diskursas. Gimstamumui ir šeimai priešpastatoma ekonominė veikla, karjera, kas ilguoju laikotarpiu atneša didžiules problemas visai valstybei.

Vokietija pamėgino visuomenės „atsikūrimo" funkciją sutelkti iš šalies - atsiradusį darbo jėgos trūkumą mėgino kompensuoti imigracija. Kol tokiam tikslui buvo „panaudojamos" jaunosios Europos Sąjungos narės, tokia politika atrodė pakankamai sėkminga. Tačiau kai buvo prieita prie imigracijos iš Artimųjų Rytų, rezultatas pasirodė katastrofiškas. Milžiniška našta užgulė Vokietijos socialinės apsaugos sistemą ir, švelniai tariant, naujų imigrantų darbo jėgos kokybė nepateisino lūkesčių.

Galima teigti, kad gerovės valstybė nėra pajėgi perimti šeimos funkcijų nei visuomenės „atsikūrimo", nei senyvo amžiaus asmenų priežiūros srityse. Valstybės vaidmuo geriausiai apibrėžtinas žodžiu „remti". Valstybė gali remti gimstamumo didėjimo tendencijas šalyje, tačiau tokias tendencijas sukurti vien tik per socialinės paramos sistemas yra labai brangu ir itin neefektyvu. Taip pat - ir su senyvo amžiaus žmonių priežiūra.

Valstybė turi užtikrinti socialinių paslaugų prieinamumą, tačiau pilnam ir kokybiškam sistemos funkcionavimui užtikrinti reikalingi šeimos ryšiais saistomi individai. Todėl šeima išliks pagrindine visuomenės gyvavimo ir valstybės išlikimo institucija Vakarų gerovės valstybėse.