respublika.lt

In memoriam Algirdas Gluodas: Kas kurs Lietuvą, jeigu ne lietuviai

(0)
Publikuota: 2020 rugpjūčio 07 07:00:06, Rūta JANKUVIENĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė
×
nuotr. 7 nuotr.
Algirdas Gluodas. „Rūtos“ nuotr.

Šiauliai vakar atsisveikino su buvusiu ilgamečiu „Rūtos“ saldainių įmonės vadovu, šviesuoliu, kultūros mecenatu Algirdu Gluodu (1940-2020). Amžinojo poilsio jis atgulė Šiauliuose, K.Donelaičio g. kapinių panteone. Prisiminkime paskutinį pokalbį su A.Gluodu, spausdintą „Šiaulių krašte“.

 

Algirdą Gluodą „Šiaulių kraštas“ kalbino, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį („Valstybės šimtmetyje - „Rūtos“ 105-eri“ - Šiaulių kraštas, 2018-02-10). Tada A.Gluodas jau buvo perdavęs įmonės vairą sūnui Rimantui Gluodui ir norėjo kalbėtis tik kartu su įmonės paveldėtojais - žmona Aldona, „Rūtos“ fabriko įkūrėjo Antano Gricevičiaus (1877-1949) anūke, ir sūnumi R.Gluodu.

Pats A.Gluodas kalbėjo ne tik apie „Rūtos“ istoriją, bet ir apie tai, dėl ko širdį skaudėjo. Šeimos verslo tradicija, lietuvybė jam buvo labai svarbi.

„Antanas Gricevičius savo fabriką pavadino „Rūta“ dėl lietuvybės stiprinimo, - pabrėžė A.Gluodas. - Tai buvo pirmasis lietuviškas fabrikas mieste. Šiauliai tada buvo pats lietuviškiausias Lietuvos miestas. Net 30 proc. gyventojų buvo lietuviai, o Vilniuje tik apie 2-3 proc., Kaune - 4 proc.“

„Rūtą“ savininkai susigrąžino 1993 m. A.Gluodas, tuomet Smalininkų žemės ūkio technikumo direktorius, kartu su žmonos sesers vyru turėjo įgaliojimą atstovauti A.Gricevičiaus įpėdiniams atkuriant nuosavybės teises. Pasakojo, jog visokių variantų buvo ieškoma, kaip „Rūtos“ negrąžinti, įvyko net gaisras, įmonė buvo išvesta iš rikiuotės, nudegė trečias aukštas.

„Mus išgelbėjo tai, kad senajame pastate tarybiniais laikais nieko nebuvo daroma, nes čia pagal miesto planą turėjo būti rekreacinė zona - fabriko iš viso turėjo nelikti. O kadangi niekas nebuvo pakeista, tad privaloma buvo įmonę grąžinti, - sakė A.Gluodas. - Po to klausiau aukštų pareigūnų, kodėl taip nenorėjo įmonės grąžinti? Atvirai pasakė, kad manė, bus kaip visur - išdraskyta, išparduota. Iš tiesų, taip Lietuvoje vyko.“

Kai savininkų buvo paskirtas „Rūtos“ direktoriumi, teigė, jog „praėjo pragarą“: „Atėjome po gaisro į žiurkyną, tikrąja šio žodžio prasme. Žiurkės šmirinėjo po žaliavų sandėlius, susikraustė žiemai į fabriką. Darbuotojų požiūris buvo - atvažiavo iš kaimo mužikas vadovauti, darys tvarką. Suprantu žmones ir pateisinu, jie buvo akcininkai, o mes iš jų tas akcijas atėmėme.“

Žaliavų nebuvo, nes viskas ėjo per Maskvą ir nutrūko. Išvažiavo į Daniją pasimokyti, nes Lietuvoje Kauno ir Vilniaus konditerijos fabrikai nebendravo. O Danijoje viską rodė ir pasakojo.

Daug važinėjo ir po Lietuvą, matė, kaip įmonės buvo draskomos be jokios ūkinės nuovokos: staklės, įrengimai išparduodami metalo laužo kainomis. „Nė neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Turėjome saugotis tų sukčių, išpardavusių Lietuvą.“

Nuo prisiminimų perėjęs prie aktualijų sakė: „Štai, Smalininkuose, kai reikia ką suvirinti, meistro nerandi. Į Jurbarką turi važiuoti, o ir ten yra tik viena dirbtuvėlė. Visi „pasikėlę“, reikia naujų technologijų, o kitaip būtų, jeigu materialaus turto nebūtume išpardavę. Dabar emigracija didelė, nes mažuose miesteliuose žmonėms nėra ką veikti.“

Prisiminė atvejį, kai atleido iš darbo visą cecho pamainą. Policija nustatė, jog vieną vakarą kiekvienas darbuotojas iš gamyklos nešėsi po 3 kg saldainių - nuo pamainos meistrės iki sargo.

„Visus atleidome, ašaros byra, o ką daryti! Turėjo suvokti, jog taip negalima, jog vagia iš pirkėjo.“

„Žmogaus vertybės svarbiausios, - sakė A.Gluodas. - Darbininkas gali būti aplaidus, abejingas ir gali būti sąžiningas. Vadovas, taip pat. Mūsų buvusi vyriausioji technologė, kurios metai mums buvo revoliucijos metais, augimo ir kokybės prasme, kai pradėjo dirbti, prisipažino, jog daug ko nemoka, jog žinių trūksta. Nuvažiuojame pas jos dėstytoją profesorę, o ji sako, - padėsiu. Kaip profesorės asistentė važiavo į garsiausią konditerijos fabriką Vienoje, po to - Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Tai pavyzdys, kaip svarbu žinios ir noras suprasti esmę. Jeigu žmogus nori, tai visada suranda būdą ir kelią.“

„Man baisu, kai kalbame apie emigraciją, - sakė A.Gluodas. - Kas kurs Lietuvą, jeigu ne lietuviai? Bet yra visiška plepalynė - politizuodami daug ką sunaikinome patys - dėl to kaimuose žmogui nebėra už ko griebtis. Atvažiuos čia dirbti baltarusiai, ukrainiečiai, o lietuviai bėga. Tai koks šalies įvaizdis? Jau ir Europoje politologai komentuoja, kad Lietuva išsilaksto.“

„Labiausiai širdį skauda, kad stiprios lietuvybės dūšioje neturime, nėra meilės savo Tėvynei, savo žemei, savo kalbai.“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s