Į kokias „aukštumas“ reformos nuvedė Lietuvos sportą

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos lengvosios atletikos asociacijos prezidentas Danielius KUPRYS, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems" prezidentas Algis Bronislovas VASILIAUSKAS, Seimo Jaunimo ir sporto komisijos narys Artūras SKARDŽIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Tauta - tai mūsų kalba, papročiai, tradicijos. Sportas - tai, kas mus suvienija, kai lietuviai sportininkai laimi Europos, pasaulio ar olimpiadų apdovanojimus. Kai Lietuvos sportininkams stovint ant nugalėtojų pakylos į viršų kyla mūsų Trispalvė ir skamba mūsų valstybės himnas, didžiuojamės, kad esame lietuviai. Net sovietiniais laikais boksininkų A.Šociko ir N.Koroliovo dvikovos, Kauno „Žalgirio" ir Maskvos CASK krepšinio rungtynės tapdavo mūsų pasipriešinimo Maskvos režimui ir Tautos rezistencijos forma bei kovos už laisvę išraiška.

Dar prieš atkuriant Nepriklausomybę atkūrėme savo Tautinį olimpinį komitetą. Norėjome būti stiprūs, savo sporto pasiekimais garsinantys Lietuvą visame pasaulyje. Kas gi vyksta dabar, jog visuose mūsų sporto sistemos lygiuose vyrauja chaosas?

A.B.VASILIAUSKAS: Vykstant reformoms sporte ir atėjus sportui vadovauti vadinamajai jaunajai kartai, 30 metų mūsų sporto skėtinių organizacijų darbas buvo visiškai sutryptas ir pažemintas. Mes, anot jų, viską darėme blogai, neskaidriai, senoviškai ir dabartinė sporto valdžia ne kartą pabrėžė, jog taip daugiau nebus. Tačiau kyla klausimas, ką ir kas daro geriau? Kur yra fondo rezultatai, skaičiai? Kiek lėšų yra padalinta? 2019 metais iš sporto rėmimo fondo finansavimo negavo Lietuvos keliautojų sąjunga, Lietuvos sveikuolių sąjunga, Lietuvos žydų sporto klubas „Macabi", Lietuvos sporto draugija „Žalgiris" ir kt., ne vieną veiklos dešimtmetį skaičiuojančios organizacijos. Tiems, kurie ministro įsakymu finansavimą gavo, pirmosios lėšos buvo pervestos metams baigiantis, paskutinįjį metų ketvirtį. Daugiau kaip 20 pareiškėjų, gavusių finansavimą 2019 metų veiklai, pinigų atsisakė. Paradoksalu tai, kad visi siūlymai dėl papildomų balų suteikimo, vertinant nacionalinius tęstinius projektus, tradicinius renginius ar veiklas, kurios vyksta daugiau kaip 10 metų ir apima ne vieną savivaldybę, ministerijai nebuvo priimtini. Prisidengus lygiomis galimybėmis, buvome prilyginti vieno žmogaus įkurtiems uabams ar vaikų darželiams, nors nei vienu, nei kitu atveju apie fizinio aktyvumo plėtojimą nėra jokios kalbos. Antrus metus iš eilės sprendimai dėl finansavimo priimami liepos-rugpjūčio mėnesiais, o apie kai kuriuos sprendimus sužinome tik rugsėjį, kai metai eina į pabaigą, o tuo metu žmonės renginius turi daryti nuo metų pradžios. Niekas aiškiai nepasako, kodėl, pavyzdžiui, šių metų fondas buvo sumažintas 2,7 mln. eurų, kieno iniciatyva ir kokios priežastys lėmė, kad lėšos buvo kažkodėl užšaldytos. Tik vėliau, pradėję skaičiuoti fonde pagal akcizą surinktas lėšas, pamatėme beveik 3 mln. eurų trūkumą. Tol, kol nepradėjome aiškintis, rašyti į Seimą ir Vyriausybę, jokios oficialios informacijos apie tai nebuvo. Dabar, po išsiųstų raštų ir užklausimų, visgi buvo nuspręsta tas užšaldytas lėšas, kurių neva Finansų ministerija kažkodėl neleido naudoti anksčiau, naudoti vis dėlto leido, bet jau atėjo rugsėjis, t.y. metų pabaiga. Kyla daug įvairių klausimų. Kodėl, kieno iniciatyva daromi tokie sprendimai, kai yra aiškiai nustatyta, kad akcizo lėšos turi būti konkursiniu būdu padalijamos per fondą vienu metu. Niekas taip pat neatsako, kokie žmonės taip nuvertina sporto komisijos darbą ir savavališkai priima sprendimus? Kur čia yra tas vadinamasis naujoviškas skaidrumas?

D.KUPRYS: Nesuprantama, kodėl valstybė pamina tas veiklas, tas sporto šakas, kurios visais laikais pritraukdavo ir iki šiol pritraukia didžiausias mases žmonių, populiarina sportą. Mūsų atveju - lengvoji atletika skatina gerbti sporto veteranus, skatina sportuoti vaikus, paauglius, jaunimą, ugdyti jų patriotinius jausmus, į sportinį bei visuomeninį gyvenimą įtraukti senjorus bei neįgaliuosius. Lengvosios atletikos asociacija jau daugiau kaip 8 metus organizuoja varžybas, žygius, kuriuose dalyvauja ne mažiau kaip 200-300 aktyvių žmonių. O praėjusiais metais viename renginyje dalyvaudavo vidutiniškai 300-400 sportininkų. Ir tokių renginių kasmet įvykdavo ne mažiau dešimties. Ar tai neugdo sportinės dvasios? Kas tada ugdo? To reikėtų paklausti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybės - tiek ministro Algirdo Monkevičiaus, tiek viceministrės Kornelijos Tiesnesytės. Nejau žmonėms, kurie prižiūri lėšų sportui skirstymą, staiga parūpo prisipildyti kišenes valstybės pinigų? Ar tai ne aukščiausio lygio korupcija?

A.SKARDŽIUS: Užsitęsusi kova po Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento rinkimų sporto bendruomenę padalino į dvi stovyklas. Sporto bendruomenė supriešinta ir jau seniai gyvena skirstoma į savus ir svetimus. Tačiau kovoti reikia ne tarpusavyje, o skinant pergales Europos ir pasaulio arenose. Deja, pastaruoju metu mums sekasi kur kas prasčiau. Dar daugiau sumaišties sukėlė Sporto departamento prijungimas prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Pagal Sporto įstatymą, nuo 2019 m. valstybės biudžeto lėšos skirstomos per Sporto rėmimo fondą, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldus Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra, per šį fondą kasmet paskirstydama po 14 mln. eurų. Kitąmet jį turėtų sudaryti net 21 mln. eurų. Taip, prie ministerijos prijungus Sporto departamentą, atsirado papildoma kišenė sporto sąskaita užkamšyti švietimo sektoriaus finansavimo spragas. Iš sporto bazių plėtrai skirtų lėšų finansuojama vaikų darželių statyba, dešimtys tūkstančių eurų skiriama, pavyzdžiui, darželinukams supažindinti su sporto šakomis ir daugeliui kitų panašių projektų.

Ministerija Sporto rėmimo fondo pinigų dalybas įsuko į tokią biurokratinę karuselę, kad darbo turi visi - ir STT, ir prokurorai ir net teismai. Biurokratinis administravimo procesas kainuoja brangiai, o visa energija išleidžiama „švilpukui". Fondo pinigų paskirstymui samdomi nepriklausomi ekspertai, posėdžiauja specialiai Vyriausybės sudaryta Sporto komisija, o galiausiai, kokį reikia sprendimą savo nuožiūra priima ministerijos klerkai. Viešieji finansai skirti sportui naudojami neefektyviai, tiesiog taškomi chaotiškai, todėl nereikia stebėtis, kad sporto visuomenė yra nusivylusi neskaidria, tendencinga fondą administruojančios ministerijos veikla.

G.JAKAVONIS: Kodėl, jūsų manymu, iki šiol nėra savarankiškos Sporto ministerijos? Kai Sporto departamentas buvo prijungtas prie Vidaus reikalų ministerijos, kilo klausimas, ar jie ten savų bėdų neturi? Liaudiškai sakant, man atrodydavo, kad minėtai ministerijai sportas su savo problematika, liaudiškai tariant, buvo kaip „šuniui penkta koja". Prijungiant sportą prie Švietimo ir mokslo ministerijos, vadovautasi logika, kad gerės bendras fizinis jaunimo paruošimas. Tik čia man kyla klausimas, kaip ministras A.Monkevičius, su savo ministerijos darbuotojais niekaip neišsprendžiantis problemų vienoje švietimo srityje, pakels į aukštesnį lygį Lietuvos sportą? Štai pernai, kalnuose žuvus vienam geriausių Lietuvos alpinistų Vytautui Mažeikai, rudenį jo atminimui keliautojų sporto bendruomenė nutarė surengti irklavimo maratoną. Buvo kreiptasi pagalbos į dabartinę sportą kuruojančią viceministrę. Rezultatų neduodantys susirašinėjimai ir kalbos atsibodo, todėl draugai, giminės, bendražygiai irkluotojai ir alpinistai renginį, kuriame dalyvavo šimtai žmonių, surengė savo lėšomis... Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rietenos ir nesutarimai su buvusio departamento vadovybe jau turi pasekmių, dėl kurių niekas nebesiginčija . Rio olimpiadoje Lietuva pasirodė, ko gero, prasčiausiai, palyginti su keletu prieš tai buvusių olimpiadų. Sportininkų rengimo finansavimo sistema, mano manymu, neatlaiko kritikos. Ir viską padarėme patys, savo rankomis...

A.B.VASILIAUSKAS: Jūs paklauskite, kas Lietuvoje atsakingas už visą sporto politiką? Ogi atsakingi visi ir niekas. Visa sporto politika yra atskiri pinigų aruodai. Kas juos skirsto, tas ir yra atsakingas. Bet ne už politiką, o tik už skirstymą! Todėl, kad niekas nenori už sporto ir fizinio aktyvumo plėtojimo rezultatus ATSAKYTI. Klauskite ministerijos, sakys - ŠMPF (Švietimo mainų paramos fondas - red. past.), klauskite ŠMPF, sakys - ministerija, klauskite Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos, sakys - čia mes negalime, nes vykdome tik parlamentinę kontrolę. Bet ir tai, kad ta parlamentinė kontrolė būtų vykdoma, dar kažkas turi parašyti komisijai... Taigi, apibendrinant atsakymą į jūsų klausimą, - vyksta liūdni dalykai: pradėjome vertinti ne tai, kas buvo daryta ir daroma, o tai, kas rašoma kaip bus padaryta. Sumenkinome skėtines organizacijas, išbalansavome paskutinį visuomeninį sporto aktyvą, federacijų vadovus, kurie iš trijų skirtingų aruodų gauna pinigus, užčiaupėme galutinai, paversdami juos rankų bučiuotojais. Ir niekas neprisiima už tai atsakomybės...

D.KUPRYS: Sportas - kaip nuomojamas įrankis - eina iš rankų į rankas, uždirba pinigus jų naudotojui, tačiau vis numetamas į šalį. Taip ne tik neturi būti - taip daroma didžiulė gėda visai valstybei. Dabar sportas po Švietimo ir mokslo ministerijos sparnu, tačiau tie tikslai, kurių buvo siekiama jungiant sportą prie pastarosios ministerijos ne tik nebuvo pasiekti, bet, atvirkščiai, - sportas patyrė ir patiria iki šiol didžiausią nuosmukį per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Kyla klausimas, ar bus kada nors renesansas sporte, jei jis ir toliau bus mėtomas iš rankų į rankas? Kada pagaliau politikai supras, kad „tik stipriame kūne yra tvirta siela"? Žmonių, ypač jaunimo, gretos sporte retėja kasdien, treneriai sensta, naujų neugdome. O apie sporto šakų, kurios suburia mases, rėmimą jau nebėra ką ir kalbėti. Man ne tik trūksta žodžių dėl dabartinės sporto bendruomenės žeminimo iš politikų pusės, bet pasakysiu atvirai - gėda. Gėda dėl Lietuvos, kurioje miręs ne tik futbolas, bet tuoj išnyks lengvoji atletika. Belieka paklausti, kokios sporto šakos ateis eilė?

A.SKARDŽIUS: Mano giliu įsitikinimu, Sporto departamentas turėjo būti prijungtas prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM), turinčios milijardinį biudžetą. Juolab kad šauktinių fizinis pasirengimas neatlaiko jokios kritikos. KAM biudžetas nuolat didėja ir didės, to reikalauja įsipareigojimai NATO ir JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Už mokesčių mokėtojų pinigus, dabar švaistomus „ auksiniams" šaukštams ir kitiems betiksliams pirkiniams, galėtume šalyje sukurti ir išlaikyti puikią sporto infrastruktūrą. Tokių planų ir svarstymų buvo ne vieno premjero darbotvarkėje, tačiau jie ir liko tik svarstymais, kadangi 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), skiriamo gynybai, tikėtina, jau seniai padalinti tarp visokių „Nota Bene" bei panašių interesų grupių ir niekas sportui neleis kėsintis į „šventą" gynybos biudžetą.

Paradoksalu, tačiau tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pradėjus administruoti Sporto rėmimo fondą, buvo sunaikintas legendinis „Sporto" laikraštis, kuris gyvavo nuo 1956 metų ir buvo finansuojamas iš šio fondo. Lėšų neatsirado nei laikraščiui, nei portalui sportas.info. „Sportą" nemokamai gaudavo švietimo įstaigos, aukštosios mokyklos, laikraštis pasiekdavo sveikatingumo ir sporto klubus. ŠMSM vadovai tikino, jog įvyko klaida, kad „Sporto" laikraščiui lėšų tikrai atsiras. Tačiau jų neatsirado nei pernai, nei šiais metais. Jau antrus metus legendinis „Sportas" sustabdęs veiklą, sporto bendruomenė pasigenda laikraščio, garsūs sporto žurnalistai tapo bedarbiais. Matyt, godūs ministerijos klerkai surado, kur „geriau" padėti fondo pinigus.

G.JAKAVONIS: Prieš keletą metų teko dalyvauti tarptautiniame pėsčiųjų žygyje Izraelyje. Nustebino, kad 35 laipsnių karštyje akmenuota dykuma ir kalnais einančias trasas, kurių ilgis siekė kelias dešimtis kilometrų, žydų šeimos ėjo kartu su mažamečiais ir paaugliais vaikais. „Mus per visą istoriją engė, žemino. Daugiau to nebus, mes turim būti ištvermingi ir stiprūs - kalbėjo jie." O Lietuvoje, kur moksleiviai įnikę į išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, brandos atestate net nėra fizinės kultūros įvertinimo pažymio. Kada pagaliau suprasime, kad vertimas sportuoti, tai ne moksleivių teisių pažeidimas, o fiziškai ir dvasiškai stiprios tautos vystymosi ir išlikimo esminė sąlyga?

A.B.VASILIAUSKAS: O kada mes pradėsime galvoti apie fizinio aktyvumo mokytojo profesijos prestižą? Paklauskite, kiek būsimų mokytojų dabar studijuoja Lietuvos universitetuose, kiek jų dirba rajonų mokyklose... Paklauskite, kiek jie uždirba? Kiek jaunų sporto šakų trenerių ateina į rajonų sporto centrus, koks yra federacijų ar sporto šakų trenerių vidutinis amžius, rezervas, pamaina.... Taip, sakysite, valstybė neturi reguliuoti, nes yra demokratija, valstybė tik duoda, nuolatos didina išlaidas ir negali nieko reikalauti? Manau, turi ir privalo, jei finansuoja, nes federacijos ir sporto organizacijos, mokyklos pačios nepasirengs tokiam darbui tinkančių kūno kultūros mokytojų, trenerių, sporto specialistų. Visi sprendimai dėl sporto reformos yra epizodiniai, neatspindintys nei plataus kompleksinio mąstymo, nei aiškių atsakomybių. Turi būti aiški, viena visą sportą kuruojanti institucija su aiškia atsakomybe, kuri apimtų viską - nuo fizinio aktyvumo iki aukšto meistriškumo, kuri vienoje sistemoje valdytų visus duomenis, finansus, reikalavimus kokybei ir perspektyvai. Turi būti parenkami sportui vadovauti žmonės, kurie išmano sporto specifiką ir myli sportą, o ne sportui skirtą politinį postą.

D.KUPRYS: Atkreipsiu dėmesį, jog dar prieš penkmetį, kad ir buvo sportui skiriama vos ne dvigubai mažiau, tačiau užteko visiems. O dabar? Niekas nieko negauna. Sporto visuomenė nereikalinga, treneriai nereikalingi, sportinis ugdymas nereikalingas. Kas tą daro? „Tie, kurie nieko nebijo...", kaip dainavo vienas žinomas Lietuvoje atlikėjas. Ar tai valdančiųjų tiksliniai veiksmai išplauti pinigus, ar tik kelių žmonių nepamatuotas godumas? Ar gali taip būti, kad šimtus tūkstančių eurų pradėjo gauti jogos mokytojai, rusiškų automobilių propaguotojai, kiti „nišinių" sporto šakų entuziastai, kuriems padeda lėšas įsisavinti naujai įsisteigusios ir viceministrei K.Tiesnesytei žinomos projektų rašytojų komandos? Akivaizdu - korupcija aiški. Tik vienas klausimas - kada tokiais korupcionieriais susidomės specialiosios tarnybos. Juolab lėšų sporto rėmimui kasmet daugėja, o gaunančiųjų gretos - ypač olimpinių šakų, garsinančių ir populiarinančių ne tik Lietuvą, sportą, bet ir ugdančių jauną sportišką kartą, mažėja. Taigi, kur pilietinis, sportinis ugdymas, kur sporto dvasia, jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tikslingai naikina sportines iniciatyvas, menkina vyresnius sportininkus, lengvosios atletikos trenerius bei visą sporto bendruomenę savo korupciniais sprendimais. Jei taip ir toliau plėtosis sporto bendruomenės „palaikymas", tai galima tiesiog išbraukti žodį „sportas" iš Lietuvos valstybės prioritetų, kad nebūtų plaunami pinigai iš valstybės biudžeto neaiškioms iniciatyvoms ir kad nebūtų tyčiojamasi iš sporto bendruomenės bei sportuojančių žmonių.

A.SKARDŽIUS: Jeigu mums taip sunku apsispręsti, kaip reikia racionaliai plėtoti sporto infrastruktūrą, skatinti visuomenės fizinį aktyvumą ir siekti aukštų sportinių rezultatų, Lietuva galėtų imti pavyzdį bent iš mažosios Islandijos.