2 nuotr.Istorikai ir politologai, analizuosiantys prezidento Algirdo Brazausko politinę biografiją, pastebės, kad politikas A.Brazauskas lemiamais momentais nevengdavo staigių, greitų ir ryžtingų žingsnių. Tarkime, kaip staigiai buvo “išmontuota” Lietuvos komunistų partija. Ji išnyko iš politinės arenos vos per vienus metus. Pokalbis apie A.Brazauską griovėją su vienu iš Sąjūdžio šauklių filosofu Arvydu JUOZAIČIU.
- A.Brazauskas tapo griovėju turbūt tik vieną kartą. Kaip A.Brazauskui pavyko taip staigiai “išmontuoti” komunistus? Tą, atrodo, nepajudinamą struktūrą?
- Atsimenu, kad praėjus tik metams nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo Lietuvos komunistų partija jau atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Tai buvo visos Lietuvos greito politinio vystymosi fenomenas. Kas atsiliko, tas buvo sumaltas. Kas bėgo per greitai į priekį, tas nusisuko sprandą. O Algirdas Brazauskas turėjo sveiko proto primatą. Ir drąsus, ir atsargus, kai reikia. Kaip sakė buvęs Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis, lietuvių lietuvis. Jo asmenyje nebuvo ekscesų.
- Bet vien paskelbimas dar esant Sovietų Sąjungos sudėtyje, kad Lietuvos komunistų partija nuo šiol veiks kaip savarankiška partija, TSKP CK biurui ir TSKP CK pirmajam sekretoriui Michailui Gorbačiovui turėjo atrodyti visiškai įžūlus lietuvių komunistų ekscesas! Juk tuo metu Lietuvos komunistų partija buvo tik TSKP padalinys, veikiantis TSKP sričių teisėmis. Faktiškai - beteisis prielipas, valdomas iš Maskvos. Kaip A.Brazauskas atlaikė tokį Maskvos spaudimą?
- Aš manau, atlaikė, nes jautė labai didelę žmonių paramą. 1989 m. gruodžio 20-ąją įvyko neeilinis Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas, o per Kalėdas, gruodžio 24-ąją, A.Brazauskas jau buvo iškviestas į Maskvą, į TSKP CK biurą. Aiškintis.
- Ar nebuvo pavojaus, kad A.Brazauskas iš Maskvos nebesugrįš? Bus uždarytas į Lubianką?
- Į Lubianką įkišti negalėjo. Galėjo imituoti nelaimingą atsitikimą, “nuskinti” per autoavariją, bet į Lubianką - jokiu būdu. Bijojo pasaulio reakcijos. M.Gorbačiovas buvo ką tik gavęs Nobelio Taikos premiją. Ji irgi saugojo A.Brazauską. Dar kraujo, pralieto Baltijos šalyse, nebuvo, tik Kalnų Karabache. Represijų išprovokuoti absoliučiai buvo neįmanoma. Gorbačiovas spaudė tik žodžiais.
- Tačiau nelaimingą atsitikimą vis vien galėjo imituoti...
- Kai A.Brazauskas grįžo iš Maskvos, jį pasitiko visa Katedros aikštė. Kad ir ką sakytų radikalai, žmonės jautė, kad žodis “komunistas” jau nieko nereiškia. A.Brazauskas jiems buvo tautinio atgimimo fenomenas. Kaip Čekijai Dubčekas. (“Prahos pavasario” lyderis Aleksandras Dubčekas - red. past.)
- Gal padėjo ir tai, kad A.Brazauskas jautė būsimo pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino palaikymą?
- A.Brazausko santykiai su B.Jelcinu buvo atsargiai draugiški. Su Estijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi Arnoldu Riuiteliu šilti, bet atsargesni. O su B.Jelcinu jie buvo tos pačios kraujo grupės sukilėliai Komunistų partijos viduje. Reformatoriai.
B.Jelcinui rūpėjo tapti Rusijos prezidentu. A.Brazauskas taip pat jautė Lietuvos palaikymą. Abu su B.Jelcinu buvo atsargūs bendražygiai. Kiek girdėjau, vadindavo vienas kitą tik vardais: Borisai, Algirdai.
Be A.Brazausko Rusija nebūtų 1993 m. išvedusi iš Lietuvos savo kariuomenės. Iš Latvijos ši kariuomenė pasitraukė tik po metų. O B.Jelcinas su A.Brazausku susitarė anksčiau.
80 procentų mūsų nepriklausomybės yra A.Brazausko nuopelnas. Jis buvo sveiko proto žmogus. Pabrėžiu - sveiko. Nes vien proto žmonės labai dažnai nusivažiuoja į lankas. A.Brazausko žodžiai, kad reikia eiti “žingsnis po žingsnio”, buvo teisingi.
A.Brazauskas buvo pirmas visur. Ir jo išėjimas simbolinis. Net ta garbė jam pirmajam priklauso.
