Tegu bus atleista man už citatos autoriaus įvardijimą, bet dar Jozefas Gebelsas, fašistinės Vokietijos propagandos ministras, yra pasakęs sakralinę frazę, kuri atspindi propagandos esmę: daug kartų pakartotas melas tampa tiesa. Kartoju dar kartą: propagandos ministras! Keista, kad Lietuvoje dar neįvesta tokia pareigybė. O gal ir nereikia, nes jos misiją puikiai atlieka iš įvairių užsienio fondų ir jų įsteigtų viešųjų įstaigėlių mintanti sisteminė „žiniasklaida". Kabutės čia panaudojau ne šiaip sau. Nueikite į bet kurį jų portalą ir raskite tenai žinių. Nebent jums žinios yra bunkių ir pikulių kasdieniniai atostogų arba eilinių vedybų ir skyrybų aprašymai.

Didžioji dalis mūsų auditorijos su neslepiamu pasitenkinimu savaitgalį sutiko naujieną, kad žiniasklaidos reitingai pramušė eilinį dugną ir, prieš dardant toliau žemyn trumpam sustojo ties 24,8 procento žyma. Daugelis dar prisimena sovietinių laikų laikraščius ir televizijos programas. Reitingų tais laikais niekas nematavo, bet tikėtina jie būtų panašios eilės.

O ar dar kas nors pamena, kokį svarbų vaidmenį suvaidino tuometinė žiniasklaida Sąjūdžio laikais? Tai buvo laikas, kai spaudą visi skaitydavome kasdien ir dalindavomes su aplinkiniais. Kaip yra dabar, kai internetinė žiniasklaida jau toli už nugaros paliko tuo laiku įprastą popierinę?

Pagrindinis pokytis yra tame, kad visos žiniasklaidos priemonės su retomis išimtimis (Respublikos grupė, dalis regioninės žiniasklaidos) priklauso užsienio šeimininkams. Nežinau, kaip jūs, bet aš netikiu jų kilnia misija teikti Lietuvos gyventojams objektyvias naujienas. Tai yra portalai, leidiniai ir televizijos kanalai, kasdien vaišinantys mus savo šeimininkų pagamintais makaronais, kitaip tariant gaminantys tą pačią propagandą. Ypatingą vietą šiame cirke užima mūsų dosniai iš biudžeto penimas Nacionalinis transliuotojas, jau seniai tapęs vienos partijos propagandos tribūna, bet savo misiją įvardinantis sekančiai: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai."

Štai jums vienas naujausių propagandos pavyzdžių, kurio daugelis tikriausiai net nepastebėjo. Praėjusį pirmadienį vienas sisteminis portalas jau antraštėje šaukė, kad iš Rusijos dėl nepakeliamo gyvenimo emigravo 2 milijonai žmonių. Faktas mums įdomus tiek pat, kiek kokio nors įtakotuko netikėtai iš asmeninio albumo nutekėjusios ir dar netikėčiau tame pat portale atsidūrusios atostogų nuotraukos. Nežiūrint į tai, paskaičiuokime: Rusijoje oficialiais duomenimis gyvena 146,2 milijono žmonių, reiškia 2 milijonai sudaro 1,37 procento. Lietuvoje šiuo metu skelbiama, kad gyventojų tėra 2,794 milijono, o oficialių šaltinių duomenimis emigravo 496,3 tūkstančiai gyventojų, kas sudaro 17,76 procento. Taigi, skaičiuojant santykinai iš Lietuvos juk išvyko daug daugiau gyventojų, nei iš Rusijos. Kodėl mums brukama Rusija? Ir tai tik vienas bukos propagandos pavyzdys. O jei panagrinėti visą koronapsichozės ir stebuklingos nuo nieko nesaugančios vakcinos skaičių ir testų manipuliacijas, kurias mums susirūpinusiais veidais pristato pakaitomis tose pačiose propagandos kanaluose šmėžuojanti profesūra ....

Tačiau aukščiau minėti „žiniasklaidos" reitingai rodo, kad Lietuvos žmonės nėra tokie kvaili, kokie turėtų būti anot propaganda mus šeriančių užsienio piliečių, valdančių mūsų propagandos kanalus. Matėt, koks triukšmas kilo, kai Lenkijos valdžia nusprendė susigrąžinti vieną pagrindinių savo šalies informacinių kanalų TVN iš Amerikos savininkų? Mūsų „žiniasklaida", o konkrečiai melų malūnas LRT tai pakomentavo taip: „Įstatymo pataisos Lenkiją gali atvesti į ginčą su svarbiausia sąjungininke: JAV televizijos milžinė pasiruošusi kovai teismuose."

Jau turbūt mažai kas nesupranta, kad mes senokai nebegauname tikrų ir objektyvių žinių iš žiniasklaidos. Tačiau ji vaidina milžinišką vaidmenį savo propaganda plaudama smegenis mažiau vidaus ir užsienio politika besidomintiems arba tiesiog neturintiems laiko tuo domėtis žmonėms. Todėl mano aukščiau minėtas Lenkijos pavyzdys rodo, kad mūšiai dėl pagrindinio propagandos kanalo vyks dar ilgai.

Geroji naujiena yra ta, kad primityvi, kaip skiepų atveju mums brukama propaganda randa vis mažiau ir mažiau ausų ir akių, pasiruošusių ją priimti. Socialiniai tinklai (nors ir neįtikėtinai cenzūruojami), alternatyvūs informacijos kanalai jau leidžia susidaryti gerokai objektyvesnį realybės ir aplink mus vykstančių įvykių vaizdą, nei to norėtų pinigų maišai, gaminantys ir norintys mus toliau maitinti savo atsibodusiais makaronais.

Mokėkime pasirinkti informacijos kanalus ir atsirinkti naujienas juose. Ypač dabar, kuomet net mokslas paverstas propagandos įrankiu turtingų bemokslių rankose. Aš apie gerąjį dėdę Bilą, jei kas nors nesuprato.