Taip Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda gegužės 15 dieną kreipėsi į Šeimų maršo dalyvius. Ir pasirašė sau visos šviesuomenės, sorošofondinės žiniasklaidos ir visų tulpių pašto karalienės dvaršunių (šio žodžio autorystę drįstu prisiskirti sau) nuosprendį. Vien jau pats faktas, kad Prezidentas kreipėsi į Šeimų maršo dalyvius privertė suraukti antakius ne tik tapinus ir savukynus, bet ir visą progresyvųjį Lietuvos kaimą, bankinių paskolų ir lizingų pagalba tapusį sostinės elitu ir šviesuomene. Visas dvaršūnynas, net necyptelėjęs nuo pat 2009 metų (nes cypsėti tuo pačiu laižant yra labai sunku, o laižymas ir ditirambų giedojimas visą dešimtmetį buvo privalomi veiksmai, norint tilpti po iš dvaro šviečiančia saule) puolė smerkti ir tyčiotis iš Prezidento. Kaip jis išdrįso papūsti prieš vis labiau silpstantį save mainstrymine laikančios šviesuomenės keliamą vėjelį?!

Prezidentas nestabdė. Jis drąsiai stojo į Vengrijos pusę ir nepasirašė viso spalvotojo bevaikio Europos sąjungos elito inicijuoto kaltinamojo akto vis labiau nepaklusnia tampančiai Vengrijai. Ir vėl visi dvaršuniai ir spalvotoji mažuma puolė smerkti ir kaltinti.

Valstybės dienos minėjime mes nepamatėme tradicinių tapinų, miliūčių, valatkų ir kitų sorošofondosinės „žiniasklaidos" korifėjų. Juos pakeitė Nida Vasiliauskaitė, Jurga Lago, Rasa Baločkaitė. Dvaro elitas toliau putojo ir svaidė žaibus.

Tuo tarpu paskelbus tradicines apklausas paaiškėjo, kad Baltijos tyrimų duomenimis daugiau nei ketvirtadalis (26,4 proc.) apklaustų Lietuvos gyventojų nurodė prezidentą Gitaną Nausėdą kaip visuomenės veikėją, kuriuo jie labiausiai pasitiki. Lyginant su balandžio apklausos duomenimis, pasitikėjimas šalies vadovu išaugo 6,6 procentinio punkto. Palyginimui toje pačioje apklausoje pasitikintys Ingrida Šimonyte gegužės pabaigoje nurodė 11 proc. gyventojų.

Šią savaitę Prezidentas apžvelgė savo dviejų metų darbą Daukanto aikštės rūmuose. Įvardino ne tik darbus, kuriais didžiuojasi, bet ir savo klaidas. Išgirdęs klausimą, kokia didžiausia padaryta klaida, G.Nausėda atsakė, kad tai, jog kadencijos pradžioje pernelyg žiūrėdavo, ką apie jį skelbia žiniasklaida. Tai leidžia tikėtis, kad dvaršunių lojimas nesustabdys pagreitį įgaunančio karavano.

Pasisakė jis ir apie priverstinio vakcinavimo galimybę:
„Aš niekada netikiu, kad problemą galima spręsti dekretais, gąsdinimais ir privalomumais. Aš visada tikiu motyvacijos nauda. Mes toli gražu neišnaudojome visų motyvacinių mechanizmų, kurie paskatintų žmones skiepytis, o ne eiti iš karto prie stipresnės priemonės. Šiandien turėtume nekalbėti ir neerzinti visuomenės apie tai, kad mes kažkur visus surikiuosime prie sienos ir suvakcinuosime".

O besibaigiančios savaitės, pažyminčios dvejų metų kadencijos sukaktį vyšnia ant sukaktuvių torto buvo Prezidento vetuotas konservatorių bandymas privatizacijon paleisti visą eilę strateginių Lietuvos įmonių.

Apie tai plačiai rašiau savo socialinių tinklų paskyrose.

Aš džiaugiuosi, kad mes turime tokį Prezidentą. Ne viską jis daro taip, kaip mes galbūt norėtume, bet visada prisiminkime, kad politika yra kompromisų menas. Todėl jo stuburas turi būti ne tik kietas, bet ir lankstus. Ypač žinant, kokia didelė jėga ir dar didesni pinigai stovi priešingoje pusėje.

Tvirtybės ir stiprybės, Prezidente!