Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie tulpes

Jas moterims aš dovanoju dažniau, nei didžioji dauguma Lietuvos vyrų, bet tikriausiai ne taip dažnai, kaip derėtų. Turiu pripažinti, kad mano skonis nėra labai subtilus: mėgstamiausios mano gėlės yra geltonos tulpės. Man jos labai gražios, o tas šviežių stiebelių čežėjimas rankoje yra su niekuo nepalyginamas pojūtis. Na, gal tik su indaplovėje išplautais stikliniais indais. Kai jos prasiskleidžia, namus savaitę puošia linksmos saulutės.

Įvedę į interneto paiešką žodį „tulpė", randame sekančią informaciją: Tulpės - lelijinių augalų gentis. Joms būdingi dideli šešių žiedlapių žiedai. Iš viso jų yra apie 100 rūšių, Lietuvoje auginamos tik kaip dekoratyviniai augalai, laukinės neauga. Daugiausia genties rūšių yra Pamyro ir Hindukušo kalnuose bei Kazachstano stepėse. Tulpė yra nacionalinė Irano ir Turkijos gėlė, tulpių motyvai dažni persų ir turkų liaudies mene.

Yra išvesta daugybė dekoratyvinių veislių. Tulpės laikomos „tradicinėmis" dovanojamomis gėlėmis kartu su rožėmis, lelijomis, orchidėjomis ir bijūnais. Lietuvoje auga: darželinė tulpė (Tulipa gesneriana), girinė tulpė (Tulipa sylvestris), smailioji tulpė (Tulipa acuminata), vėlyvoji tulpė (Tulipa tarda Regel).

Ar jums neatrodo, kad informacijos internete pildytojai pamiršo paminėti vieną tulpių rūšį? Juk prieš kelis metus Lietuvoje atsirado dar viena, iki šiol pasaulyje mažai kam girdėta tulpių rūšis - Paštinė tulpė (Tulipa tabellarus). Ji atsirado labai netikėtai, informacija apie ją, kaip ir jos kilmė nuo mūsų buvo kruopščiai slepiama ir apaugusi įvairiais gandais.

Mes nieko nežinome apie jos ankstyvuosius gyvenimo metus, vaikystę, draugus ir artimus ar tolimus giminaičius. Pikti liežuviai plaka, kad jos gyvenimo aprašyme yra daugybė nutylėtų arba ištaisytų vietų, niekam nežinomas jos vegetacinis periodas (metų laikas, tinkamas augti arba laikas nuo augalo sėjos iki derliaus). Žinoma tik tiek, kad gražiausiai ji žydi Briuselio koridoriuose arba Vilniaus Daukanto aikštėje.

Skirtingai nuo kitų tulpių rūšių ji nepasižymi ypatingu grožiu, tačiau artimoje jos aplinkoje esančioms kitų rūšių gėlėms dėl daugeliui nesuprantamų priežasčių kelia panišką baimę ir atima savybę blaiviai mąstyti. Šalia jos ne tik vysta kitos gėlės, bet net ir genda prietaisai.

Skirtingai nuo įprastų tulpių rūšių, Paštinė tulpė nėra augalas, kurio svogūnėlius gėlėms nužydėjus reikia kasmet iškasti ir sekančiais metais vėl sodinti, kaip įprastai gėlių mėgėjai daro su mums gerai pažįstamomis tulpių rūšimis. Ši tulpių rūšis gyvena penkerių metų ciklais ir kartais gali žydėti dvejus ciklus iš eilės. Po to ji penkerių metų laikotarpiui pradingsta, labai retai primindama apie save ir tyliai bei kantriai laukia naujos progos pražysti.

Prieš pražysdama ši gėlė privalo būti prisiminta ir apie ją pradedama skleisti informacija tradiciniuose teisingų žinių kanaluose. Ji labai nepakanti bet kokiai negatyviai informacijai apie save ir ypač nemėgsta su ja iš anksto nesuderintų klausimų. Pasirodžiusi bet kokia neigiama informacija apie ją socialiniuose tinkluose yra iš karto blokuojama kaip neatitinkanti niekam nesuprantamų jos bendruomenės standartų.

Ši gėlė yra arba labai mylima ir beatodairiškai garbinama, arba lygiai taip pat nuoširdžiai nemėgiama. Ji nepalieka abejingų tiek žydėjimo laikotarpiu, tiek ir vegetuodama. Išskirtine jos savybė - gebėjimas į kitas gėles bei į kitus augalus, net ir žydinčius kituose soduose žvelgti iš aukšto. Iš labai aukšto. Vieniems tai patinka, kitiems ne, bet galutiniame rezultate tai suformuoja pakankamai neigiamą požiūrį į sodą, kuriame auga ši gėlė.

Dar daug galima būtu kalbėti apie šią tulpių rūšį, tačiau kiekvienas tekstas turi turėti pabaigą. Tačiau Paštinė tulpė - ne kažkoks tekstas. Ji nori būti begalinė. Netikite? Būkite kantrūs ir atidžiai stebėkite aplinką. Ji pasirodys. Greičiau, nei jūs galvojate.