Tik šiandien, praėjus beveik savaitei, sveikinu jus, mano mieli skaitytojai, su atėjusiais Naujaisiais Metais. Bet juk geriau vėliau, negu niekada.
Tikriausiai jau ne kartą girdėjote sakant, kad šie metai bus išskirtiniai. Ir tai yra tiesa. Nereikia pamiršti, kad tiems, kurie įsivaizduoja save pasaulio elitu ir jau eilę metų tikrina mūsų kantrybės ribas visokiais anglies pėdsakais, klimato kaitomis, žaliosiomis energetikomis ir panašiomis nesąmonėmis, praėjusiais metais nepaėjo korta su skaitmenine valiuta CBDC, kuri pagal jų planus turėjo būti pristatyta dar 2023 metų kovo mėnesį bei su nauja pandemija, kurios užkurti taip ir nepavyko.
Abejoti, kad jie šiemet nebandys stumti naujų savo kliedesių tikrai neverta. O kur dar mūsų vietiniai karo šaukliai, jau seniausiai išsiuntę savo atžalas į tolimas šalis, bet darantys viską, kad tą karą kaip nors prisikviesti čia.
Visą tą beprotnamį gali sustabdyti blaiviai mąstantys ir baimės jausmą sugebantys valdyti žmonės. Tam nereikia eiti į gatves ir daužyti langų, ko tai taip labai laukia „demokratine valdžia ir vakarietiškų vertybių puoselėtojais" save įvardinantys iš toli valdomi netirpstantys besmegeniai bei prisukami komjaunuoliai.
Šiais metais lyg tyčia kaip niekada gausiai užderėjo rinkimų daugelyje pasaulio valstybių ir prie balsadėžių daugiau nei 70-tyje pasaulio šalių, kuriuose vyks nacionaliniai rinkimai ateis daugiau žmonių, nei kada anksčiau istorijoje. Preliminariais skaičiavimais naują valdžią rinks daugiau nei 4,2 milijardo gyventojų, kas yra daugiau, nei pusė pasaulio žmonių.
Nors mes Lietuvoje turėsime net trejus rinkimus, šią savo trumpą dviejų dalių apžvalgą noriu pradėti nuo gerokai svarbesnių, tai yra Amerikos prezidento rinkimų.
Jungtinės Valstijos ruošiasi lapkritį vyksiantiems prezidento ir Atstovų Rūmų rinkimams, kuriuose gali pasikartoti 2020 metų rinkimų istorija, kai Joe Bidenas susirungs su savo pirmtaku Donaldu Trumpu.
Jau šiandien įvairių apklausų rezultatai rodo, kad neigiami dabartinio prezidento vertinimai teigiamus lenkia nuo 13 iki 17 procentinių punktų, o jo veiklą neigiamai vertina daugiau, nei 55 procentai Amerikos gyventojų, kai tuo tarpu neigiami Donaldo Trumpo vertinimai nesiekia ir 6 procentinių punktų.
Nors ir nedidele persvara, jis šiuo metu pirmauja beveik visose taip vadinamose „svyruojančiose valstijose", kurios dažniausiai lemia galutinius prezidento rinkimų rezultatus.
Taip vadinamas „deep state" jau dabar stipriai panikuoja ir bando teismų sprendimais demokratų valdomose valstijose uždrausti Donaldui Trumpui dalyvauti rinkimuose, todėl nekantriai yra laukiama ir Aukščiausiojo teismo verdikto šiuo klausimu.
Nerimauja ir mūsų vietiniai dvaršuniai, klusniai vykdantys užjūrio šeimininko nurodymus ir labiau už pačius Amerikos gyventojus bijantys pokyčių Baltuosiuose rūmuose.
Štai šią savaitę į propagandos ruporo LRT laidą „Dienos tema" buvo atgabentas skirtingai nuo Visatos valdovo senokai čia nematytas buvęs prezidentas Valdas Adamkus, padovanojęs mums CŽA kalėjimą Antaviliuose, kurio, anot mūsų šviesuolių Lietuvoje nebuvo.
Tik kažkodėl nieko nesuprantantis Europos Žmogaus Teisių Teismas 2018 metų gegužę paskelbė, kad Lietuvoje 2005-2006 metais vis tik veikė slaptas CŽA kalėjimas įtariamiesiems terorizmu laikyti ir įpareigojo iš mūsų visų pinigų išmokėti 130 tūkstančių eurų kompensaciją Saudo Arabijoje gimusiam palestiniečiui Abu Zubaydah, kuris tvirtino, kad buvo kalintas būtent Lietuvoje esą veikusiame kalėjime.
Taigi, Valdas Adamkus, paklaustas apie galimybę prezidento rinkimus laimėti Donaldui Trumpui ir ar jo išrinkimas būtų katastrofa Ukrainai ir jos rėmėjams, pasisakė taip: „Nebūtų katastrofa Ukrainai, būtų katastrofa visam laisvajam pasauliui.
Aš, matydamas, kas darosi, ir turėdamas 50 metų to gyvenimo patirties vis tiek neprisileidžiu minties, kad Trumpas sugrįš į prezidentūrą. Priešrinkiminės įtampos, aišku, yra, bet jau pirmieji geri ženklai - kai kurios individualios valstijos jau yra beveik teisiškai eliminavusios tolimesnį Trumpo pasireiškimą toje valstybėje".
Akivaizdu, kad lietuviškieji Amerikos demokratų vasalai neramiai laukia rinkimų Amerikoje. Ir ne tik ten, nes, kaip visi puikiai žinote, Lietuvoje taip pat vyks prezidento, europarlamento ir seimo rinkimai. Mažiausiai svarbūs mums tikrai bus europarlamento rinkimai. Tikriausiai nedaugelis žino, kad visi 11 Lietuvoje išrenkamų parlamentarų dirba skirtingose frakcijose ir apie kažkokį bendrą darbą Lietuvai negali būti jokios kalbos.
Įsivaizduokite, ką galima nuveikti vienuolikai tarp 751 vieno europarlamento nario? Ši biurokratine struktūra jau seniai yra puiki lysvė vegetuoti iš visų šalių susirinkusiems Briuselio kopūstams, dauguma kurių savo šalyse jau išleisti į užtarnautą poilsį ir neturint jų kur padėti, siunčiami sočiai vegetuoti į Belgijos sostinę.
Įvairiose politikos srityse Europos Parlamentas turi lygias sprendimo galias kartu su ES Taryba - 28 Sąjungos šalių ministrais, kas dar labiau mažina jo reikšmę.
Tuo tarpu kitose srityse - tokiose kaip žemės ūkis - Parlamento nuomonė yra patariamoji, o užsienio reikaluose jis tik informuojamas. Vis dėlto ir šiose srityse Parlamento debatai bei rezoliucijos daro menką įtaką ES Tarybos svarstymams bei sprendimams.
Parlamentas taip pat turi plačias ES biudžeto sudarymo ir valdymo galias. Be to, jis vykdo kitų ES institucijų kontrolę. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau galių turi Europos Sąjungos Taryba, vadovaujama niekieno nerinktos euroUršulės.
Jei norite suprasti, kiek Lietuvai svarbu Europarlamentas, pabandykite sau išvardinti visus mūsų ten esančius europarlamentarus. Garantuoju - nepavyks.
Gerokai svarbesni Lietuvai bus prezidento ir seimo rinkimai, tačiau taupydamas jūsų laiką, savo mintimis apie juos pasidalinsiu su jumis lygiai po savaitės.
Šį savo tekstą kaip įprasta baigiu nuostabia garsaus Kubos nacionalisto Chose Marti, gyvenusio XIX amžiaus antroje pusėje, citata: „Pirmoji žmogaus pareiga - mąstyti pačiam".