Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie paradą

Likimo ironija, kad toje pačioje Konstitucijoje, kurios garbei pavadintu prospektu riedėjo karinė technika, vis dar yra 137 straipsnis, kuris sako: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių". Tačiau palikime Konstituciją ramybėje, nes mes turime Konstitucinį teismą, kuris, remdamasis dvasiomis gali išaiškinti bet ką.

Visi žinome, kad Konstitucija teigia, jog „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu", tuo tarpu Konstitucinis teismas 2019 metais savo išaiškinimu atskyrė sąvokas „šeima" ir „santuoka" lyčių požiūriu. Naudodamasis ES teisės rekomendacijomis ir sunkiai suvokiama lingvistine ekvilibristika KT paaiškino, kad šeima, esą, Lietuvos Konstitucijoje apibrėžiama kaip neutrali lyties požiūriu, o su vyro ir moters sutarimu siejama tik „santuoka".

Paradas prasidėjo lygiai vidurdienį, tiesioginė transliacija vyko per LRT, todėl šį renginį galėjo matyti visi Lietuvos gyventojai. Pradžioje pusvalandį vyko privalomos tokiais atvejais nuobodžios kalbos, kurių paprastai nesiklauso net VIP tribūnos svečiai, kurių šį kartą tikrai buvo daug. Atkreipiau dėmesį į tai, kad šventėje nedalyvavo prezidentas Valdas Adamkus, nors šalia Vyriausiojo karinių pajėgų vado prezidento Gitano Nausėdos buvo įsitaisiusi ir Dalia iš Tulpių pašto, ir Visatos valdovas.

Tarp visų nuobodžių kalbų buvo vienas tikrai gražus momentas, kuomet „Karžygio" apdovanojimas, kuris skiriamas už nesavanaudiškus, kilnius ar rizikingus poelgius, prieš prasidedant paradui buvo įteiktas Kauno klinikų medikams, išgelbėjusiems čekų kario, kuris buvo patyręs sunkią galvos traumą, gyvybę. Apdovanojimą įteikė kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys. 

Buvo dar vienas atkreipęs dėmesį momentas, kurį išgirdau generolo kalbos dalyje, pasakytoje anglų kalba ir skirtoje šventę stebintiems užsienio svečiams.

Sakinys nuskambėjo tiksliai taip: „We are here to show Moscow, that NATO is here and that we are ready". Lietuviškai tai reiškia: „Mes esame čia tam, kad parodyti Maskvai, jog NATO yra čia ir mes esame pasiruošę".

Būtų įdomu išgirsti atsakymą į klausimą, kam gi mes esame pasiruošę? Generolas kartą jau parodė savo tvirtą stuburą, pasipriešinęs patologiniam valdžiukės norui visą Lietuvos ginkluotę atiduoti Ukrainai.

„Aš turiu turėti įrankius. Mes negalime įvykdyti užduoties, neturint tam pajėgumų, bet tas pajėgumas, kurį mes turime, yra ant linijos, kai daugiau nusirengti nebegalime", - žurnalistams poligone Pabradėje lygiai prieš metus sakė generolas. Ką gi generolas turėjo galvoje šį kartą?

Galbūt atsakymas į šį klausimą gali būti išgirstas, klausantis vėl dulkes nuo mėlyno rūbo nusipūtusios ir tradicinius karo trimitus išsitraukusios KGB Dalios pasisakymus CNN televizijai, apie kuriuos rašiau prieš savaitę.

Neskaičiusiems primenu: paklausta, ar ragina visus - lietuvius, prancūzus, amerikiečius ir britus realiai įsitraukti į karą, Tulpių paštininkė pareiškė, jog Rusija turi būti nugalėta mūšio lauke.

„Ne teorijomis, ne diskusijomis, planais ar konferencijomis, bet mūšio lauke. O mes to nedarome. Mes tik galvojame, kad kažkas kitas už mus kovos - kad kovos ukrainiečiai".

Išgirdęs buvusios Lietuvos politikos žvaigždės karo šūkius, į karo šauklių chorą įsijungė Lietuvos užsienio reikalų anūkas. Tiek, kiek jis prišnekėjo nesąmonių per pastarąsias dešimt dienų, brandžiam politikui galėtų užtekti visai kadencijai.

Štai vienas jo pareiškimų: „Ateina laikas, kai mes turime suprasti, kad mūsų dvi kaimynės ne tik, kad nenugalėtos, bet jos turi galimybę atsistatyti ir tęsti savo kovą toliau. Klausimas, kas bus kitas taikinys".

Arba šią savaitę buvo ištransliuotas kitas pareiškimas: „Laikas naujam kokybiniam lūžiui Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje. (...) Tylėti nebegalime. Kad Lietuva pajudėtų iš malonaus taikos laikų sąstingio, reikia, kad judėtume visi kartu".

Dar vėliau užsienio reikalų nevykėlis paragino pradėti diskusiją apie 4 procentų BVP skyrimo gynybai.

Ekstazė buvo pasiekta šios savaitės pradžioje. Kalbėdamas užsienio politikos forume Berlyne, anūkas dabartinę situaciją apibūdino taip: „Jei būtumėte tikri ir jūsų rinkėjai būtų tikri, kad tai jau Perl Harboras, siųstumėte viską, ką turite, kad tik tai neįvyktų, kad apgintumėte save, kad apgintumėte Berlyną, kad apgintumėte Vilnių, kad apgintumėte sienas ir drauge - Kijevą, taip pat, kaip gintumėte savo šalį".

Tai jau skamba kaip karščiuojančio ir rimtai sergančio žmogaus pasąmonės srautas. Gal tikrai pats laikas norinčius dalyvauti politikoje privalomai tikrinti psichinės sveikatos centruose?

Į šiuos kliedesius netruko sureaguoti prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais: „Jei tai yra Užsienio reikalų ministro kalbėjimas, ministro, kuris kaip vykdomosios valdžios atstovas priima sprendimus, (pasisakymai - BNS), reikėtų suklusti, kadangi kai kurios žinutės yra keistos, švelniai tariant, pavyzdžiui, kai kvestionuojama kolektyvinė gynyba, lyg ji nebeveiktų, reiktų kažkokių kitų gynybos formų ieškoti".

Prisijungė ir pats prezidentas, pasiūlęs bebaimiui Drakono žudikui „atsisėsti ir nusiraminti", tikriausiai turėdamas omenyje garsiąją Lietuvos pedagogės nr.1 Austėjos nusiraminimo kėdutės metodiką.

Lietuvos gyventojus ir mūsų užsienio partnerius suskubo nuraminti šalto proto neprarandantis kariuomenės vadas.

„Mūsų žvalgai atlieka tokį perspektyvinį vertinimą: tai trumpuoju laikotarpiu arba esamuoju laikotarpiu grėsmė, vidutinio laikotarpio grėsmė ir ilgojo laikotarpio grėsmė. Remiantis jų vertinimu, šiandien tikrai nėra tiesioginės grėsmės, kad gali kilti karinis konfliktas arba invazija į mūsų valstybę", - ramiu balsu laidoje „Dienos tema" visus nuramino generolas Valdemaras Rupšys.

Neabejoju, kad generolu patikėjo gerokai daugiau žmonių, negu rūstų veidą bandančiu nutaisyti, bet kasdien vis juokingiau atrodančiu Drakono žudiku.

Yra daug sąmokslo teorijų, kodėl būtent šiuo metu iš anūko sklinda tokia retorika. Mano, plačiai žinomo sąmokslo teorijų skleidėjo versija yra tokia, kad matant katastrofiškai krentančius skaidriausios pasaulyje partijos reitingus, likti valstybės valdyme po rinkimų šansų nesimato. Asmeniniai Drakono žudiko reitingai dar blogesni, nei šviesą ir laisvę mums atnešusios partijos.

Pastarąjį mėnesį itin pablogėjo gyventojų nuomonė apie skaidriąją Tėvynės sąjungos partiją iš senelio paveldėjusį Gabrielių Landsbergį. Lapkritį jį nepalankiai vertino net 67,7% respondentų, spalį tokių buvo 61%, o teigiamos nuomonės apie šį politiką buvo vos 15,8% apklausos dalyvių.

Ką daryti, kai dangus griūva? Reikia laikytis taktikos, kuri veikė visą Nepriklausomybės laikotarpį. Partijai juodai nesiseka, todėl privalu visus laikyti baimėje, o žmonėms įteigti, kad svarbiausia yra išvengti karo ir, kol visi bijo, toliau savintis sau tai, kas priklauso mums visiems.

Tuo pačiu pakeliui bandyti ir toliau gyvenime nieko neveikti. Labiausiai tam tinkama pozicija, be abejo yra eurokomisaro postas, kuriame ir toliau galima ramiai už brangiai leisti dienas tarp kitų vegetuojančių Briuselio kopūstų. Beje, ar prisimena kas nors dar tokį Lietuvos deleguotą eurokomisarą Algirdą Gediminą Šemetą?

Žiūrint vėjuotą šeštadienio rytą į miesto gatvėmis žlegančius tankus ir žygiuojančius karius, apėmė dvejopas jausmas. Akivaizdu, kad be užsienio partnerių paramos ir pagalbos mūsų šansai atsilaikyti prieš bet kokį išorės priešą lygūs nuliui, net jei skirtume gynybai kad ir 30% BVP.

Tačiau tuo pačiu labai labai norisi tikėti, kad mūsų miestų gatvėmis važiuojančius tankus matysime tik tokių pasirodymų metu.

Ir dar. Tikiu, kad mūsų karo vadai yra daug protingesni už pastaruoju metu vis garsiau šaukiančius politikus, nes dar mano mėgstamas politikas Vinstonas Čerčilis sakė: „Karas yra per daug svarbus dalykas, kad jį patikėtume kariams".

Tuo labiau jo negalima patikėti tokio lygio politikams, kokius mes dar ištisus metus neišvengiamai būsime priversti kentėti Lietuvoje.

Vito TOMKAUS trigrašis: Vaikystėje daug kas žaisdavo karą: vieni būdavo rusai - kiti vokiečiai. Tuomet rusai visada laimėdavo. Šiandien turbūt būtų atvirkščiai? Atsakymą vienintelis žino tik Lietuvos Anūkas, kuris niekaip neatsisveikina su vaikyste ir žaidžia karą iki šiol, rizikuodamas visų mūsų likimais. Visas - į senelį!