4 nuotr.Nežinau, kaip jūs, bet aš nuo vaikystės žinojau, kad medžiai yra gyvi. Iki pat šios dienos man tai nekelia jokių abejonių. Manau, kad aš žinau, kodėl. Nes vaikystėje su jais kalbėdavau. Juk daugybę patirčių mes nešamės per gyvenimą iš vaikystės.
Kai beveik visi mano klasiokai vasaros atostogoms išvažiuodavo į savo kaimus, aš važiuodavau pas savo močiutę į patį Kauno centrą. Ji gyveno Donelaičio gatvėje, nuosavame dviejų mažyčių kambarių butuke, kuriame dar buvo ir virtuvėlė su tikru malkomis kūrenamu pečiumi, vadintu plyta ir orkaite, kurią visi vadino "duchovke". Kai visi draugai vasaras leisdavo kaime, mano atostogos bėgdavo toje vietoje, kur jau daug metų stovi senoji Žilinsko dailės galerija.
Kiekvieną dieną mano žaidimų aikštelė buvo Ąžuolyno pakraštyje esantis kalnas. Tas pats, kurio viršuje tuo metu buvo karuselės bei toks keistas atrakcionas - du siaubingai birbiantys ratu besisukantys lėktuvai. Dabar toje vietoje stovi didžiulis raudonų plytų bibliotekos pastatas.
Mano kalnas buvo tankiai apaugęs dideliais medžiais ir ten visada būdavo vėsu ir tylu, net miesto gaudesio nesigirdėdavo, tik šlamėdavo dideli šimtamečiai ąžuolai, kuriems aš pasakodavau savo vaikiškas paslaptis. Prabėgo nesuskaičiuojama daugybė metų, o tie seni mano vaikystės draugai ąžuolai ir toliau išdidžiai stovi tame kalne ir einant pro juos atrodo, kad jie nei trupučio nepasikeitė per daugiau nei penkis dešimtmečius.
Savo vaikystės draugus ąžuolus prisiminiau Velykų savaitgalį. Jau eilę metų mano švenčių maršrutas driekiasi pro nuostabią Labanoro girią, kurią atradau visai neseniai, pseudopandemijos metu, kai pabėgdavome iš miesto, kuriame kaukinė šizofrenija ir skiepobusai prie prekybos centrų atrodė lyg vaizdai iš rimtų neuropsichiatrinių sutrikimų turinčio režisieriaus filmo, ir važiuodavome pabūti atokiau nuo masinio idiotizmo nuostabioje gamtoje, kur nereikėjo tikėti mokslu ir apsimetinėti susirūpinusiu, kaip apsaugoti pasaulį nuo sugalvoto pavojaus.
Tai, ką aš tuomet pamačiau tuose nuostabiuose, šimtmečius ošiančiuose miškuose, atėmė žadą. Šalia kelio į Ignaliną miškas augo kaip augęs, tačiau užteko pasukti kelis šimtus metrų į miško keliuką ir atsivėrė baisus vaizdas: išpjauti didžiuliai miško plotai; tuose plotuose lyg po karo išvartyti kelmai, visur mėtėsi nupjautos šakos, o toliau prie miškovežių ratų išprievartautų miško keliukų rikiavosi kalnai išvežimui paruoštų medžių lavonų... Nuo to laiko prabėgo treji metai. Sekmadienį supratau, kad niekas nepasikeitė: vėl lyg tankų vikšrais išmalti miško keliukai, o šalia jų - nauji kalnai nužudytų medžių.
Kita staigmena manęs laukė pirmadienį, važiuojant iš Zarasų į Kauną. Kam teko važiuoti tuo keliu, tikrai prisimena nuostabų kelių kilometrų medžių tunelį ties posūkiu į Želvą. Karštą vasaros dieną atrodydavo, kad važiuoji tuneliu Austrijos ar Šveicarijos kalnuose. Nepatikėsite - tų medžių nebėra! Likę tik didžiuliai liūdni kelmai. Visi medžiai nupjauti!
Be abejo, visiems paaiškinta, kad pakelės medžiai nesuderinami su eismo saugumu. Štai vasarą pasirodžiusi citata iš naujienų portalo "Anykšta": „Anykščių rajono vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė kalbėjo apie kelininkų planus išpjauti likusias topolių alėjas šalia kelio Kaunas-Daugpilis. Pasak D.Gasiūnienės, išpjaunat medžius bus suniokoti gražiausi kelių ruožai. Tačiau ir ministras M.Skuodis ir AB „Kelių priežiūra" direktorius Rolandas Rutėnas tvirtai nurodė, kad medžių anykštėnai neišgelbės. Pasak ministro, pernai ant kelio nuvirtęs medis pražudė jaunų marijampoliečių porą, todėl pakelės medžius reikia išpjauti".
Medis ant automobilio nuvirto Vilkaviškio rajone. Tai baisi nelaimė, žuvo du žmonės. Per metus Lietuvoje avarijose žūsta nuo 120 iki 140 žmonių. Ar todėl dabar bus išpjauti visi Lietuvos pakelėse augantys medžiai? O kas gali paneigti, kad pati gražiausia malkinė mediena greitu laiku iškeliaus iš šalies į Vakarų ES, malkų, granulių ir briketų pavidalu?
Medžiai yra mūsų planetos gelbėtojai, mažinantys šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir taip gelbėdami žemę nuo visuotinio atšilimo. Dar dabar pamenu geografijos mokytojos pasakymą, kad Amazonės džiunglės yra planetos plaučiai. O juk mes kasdien pro visas įmanomas žiniasklaidas girdime apie mirtiną šylančio klimato pavojų. Nepaisant to, pastaraisiais dešimtmečiais žmogus miškams buvo ypatingai nedraugiškas. Visame pasaulyje kasmet iškertama apie 10 milijonų hektarų miško arba 15 milijardų medžių. Nuo 1990 metų pasaulinis miškų plotas sumažėjo 177 milijonais hektarų - kad būtų aiškiau, tai prilygsta maždaug 27 Lietuvos teritorijų plotui.
Šiuo metu Lietuva iš visų Baltijos šalių turi mažiausią miškų plotą, tuo tarpu 2018 metais ankstesnė Vyriausybė dar padidino metinę miškų kirtimo normą net 6 procentais. O jūs žinote kas Lietuvoje valdo didžiausius miškų plotus? Dabar prisėskite - tai skandinavai su IKEA priešakyje. Pastaraisiais metais Lietuvos miško rinkoje sparčiausiai plėtėsi užsienio kapitalo investiciniai fondai ir įmonės.
2019 metų duomenimis (vėlesnių surasti nepavyko) didžiausia miškų savininkė Lietuvoje - IKEA, kuri per savo valdomą bendrovę „IRI Investments Lietuva" supirko jau apie 30 tūkstančių hektarų miškų. Antroje vietoje - suomių kapitalo bendrovė „Dasos Capital", pernai įsigijusi švedų įmonių grupės „Euroforest" valdytą 15 tūkstančių hektarų miškų plotą. Tikriausiai nereikia priminti, kad IKEA mūsų miškus perka tikrai ne tam, kad juos saugotų ateities kartoms. Medis yra pagrindinė jų produkcijos žaliava. Įdomu yra tai, kad Švedijoje miškai sudaro 69 procentus šalies teritorijos, tuo tarpu Lietuvoje - tik 34 procentus.
Štai prie ko mus privedė visų mūsų valdžių godumas. Ir ne tik valdžių. Daugelis nuosavybę mišku susigrąžinusių tautiečių juos skubiai iškeitė į eurus ir pardavė juos tiems patiems skandinavams.
Miškų apsauga Lietuvoje privalo rūpintis Aplinkos ministerija. Tačiau ko galima tikėtis iš struktūros, kuriai vadovauja ministriukas Gentviliukas, šį trečiadienį pagimdęs tokį šedevrą: „Tiesą sakant, degalų kaina nekyla 15 metų. Jeigu palyginsime 2008 metų kainas, tai šiandien degalinių švieslentėse yra panašios kainos. Nėra tiesa, kad degalai ypatingai brango". Akivaizdu, kad ministriukas, turintis rūpintis mūsų miškais adekvatumu tikrai neserga.
Medis mums, baltams, yra pasaulio ašies simbolis. Jo šaknys simbolizuoja požemių karalystę, kamienas - žmonių gyvenamą erdvę, o lapija - dangaus karalystę. Dar pagonybėje gyvenę lietuviai tikėjo medžio gydomąja galia. Ne kartą teko matyti, kad prie medžio žmonės glaudžiasi, apsikabina jį ir semiasi iš jo kamieno stiprybės, kalba su jo šakomis. Manau, taip elgiamasi ne iš vienišumo. Gal giliai mumyse dar vis gyvas senųjų baltų genčių tikėjimas, kad žmogui mirus, jo vėlė apsigyvena medyje. Gal mums tai būdas susilieti su amžinybėn išėjusio ir medyje įsikūnijusio senolio energija...
Ir dabar, kaip ir vaikystėje ant Ąžuolyno kalno, man patinka nuvažiuoti į mišką ir pakalbėti su medžiais. Kol jie dar gyvi, kalbinu juos. Jie mielai klausosi. Juk geriausias pašnekovas yra tas, kuris tik klauso. Tikiu, kad ir girdi mane. Juk jie gyvi. Marcelijus Martinaitis rašė savo eilėse:
„O tu netikėki žilais plaukais,
o tu tikėki melsvais laiškais.
Medžiais tikėk,
savim, vandeny atspindėta, tikėk".
