Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie kukulius

Tokius dialogus prisimena daugelis mano kartos atstovų. Kai dar buvome maži, šitaip tarp savęs apie mus kalbėdavo mūsų mamos ir močiutės. Tais gūdžiais tarybiniais laikais, kai maistas parduotuvėse buvo didelis deficitas, bet visi jo turėjo, nes gaudavo „po blatu", sveikai įmitęs vaikas buvo šeimos gerovės simbolis.

Tokių vaikų buvo nedaug. Mūsų šimtabučio namo kieme vienintelis storulis buvo Vytukas, o klasėje iš trisdešimties vaikų buvo gal tik kokie du ar trys, kurie turėjo antsvorį. Visi kiti, lyginant su šių dienų jaunikaičiais buvo tiesiog grožio etalonai.

Jau kelinti metai didžiąją vasaros dalį leidžiu Lietuvos pajūryje. Smagu pabėgti nuo miesto šurmulio į nuostabią gamtą, kuria neįmanoma nesižavėti. Sugrįžus kelioms dienoms į Vilnių ar Kauną, nenusakoma jėga lyg galingas magnetas traukia kuo greičiau čia vėl sugrįžti. Gal todėl, kad nuostabioje ir labai jaukioje Palangos bažnyčioje vieną gražią liepos mėnesio dieną prieš šešis dešimtmečius buvau pakrikštytas ir nuo tada čia nebuvau tik tris ar keturias vasaras.

Kurortai, ypač pajūrio, pasižymi tuo, kad žmonės čia minimizuoja dėvimų rūbų kiekį. Man be galo gražūs saulėje įdegę, gerai prižiūrėti ir sportiški žmonių ir, ką čia slėpti, ypač moterų kūnai (aš vis dar esu toks atsilikęs, kad pasaulyje, kuriame gyvenu yra tik dvi lytys). Tokie žmonės rūpinasi savo sveikata, mityba ir išvaizda. Išvaizdos nereikia pervertinti, bet juk negalima pamiršti ir to, kad kūnas - tai mūsų sielos namai.

Deja, metams bėgant, tokių žmonių ne tik pajūryje, bet ir kitų miestų gatvėse matau vis mažiau ir mažiau. Jau kurį laiką, ypač jaunimo tarpe vyrauja nuomonė, kad save reikia mylėti ir priimti tokį, koks esi ir gyventi, mėgaujantis visais įmanomais gyvenimo malonumais, iš kurių vienas lengviausiai prieinamų yra besaikis maisto vartojimas. Valgymas tapo nebe būtinybe, norint išgyventi, o gyvenimo būdu. Juk norint būti lieknam ir turėti gražią figūrą reikia ne tik tvirtos valios, bet ir daug pastangų.

Remiantis Europos Sąjungos statistikos biuro duomenimis Europos Sąjungos šalyse senbuvėse namų ūkiai maistui išleidžia penktadaliu daugiau, nei Lietuvoje. Tačiau palyginus namų ūkių išlaidų struktūrą, matyti, kad tose šalyse išlaidos maistui sudaro tik apie 13 procentų. Tuo tarpu Lietuvos namų ūkių išlaidos maistui sudaro daugiau, nei 33 procentus visų namų ūkio išlaidų. Įsiklausykite - daugiau, nei trečdalis pinigų Lietuvoje išleidžiama maistui!

Maisto perkama gerokai daugiau, nei suvartojama. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2019 metais maisto atliekų konteineriuose surinkta 1,07 tūkstančio tonų, o 2020 metais - jau 2,2 tūkstančio tonų; tai yra per vienerius metus išmetamo maisto kiekis padvigubėjo!

Prisimenu, vaikystėje pas daugelį namuose laukiant svečių, maisto būdavo priruošiama bent tris kartus daugiau, nei įmanoma suvalgyti. Tai buvo ne tik noras pasipuikuoti savo galimybėmis. Niekaip negalėdavau suprasti, kodėl tiek daug visko gaminama, kol kartą tėtis man paaiškino, kad karo metais jų karta išgyveno badą, todėl tiems žmonėms tokia svarbi maisto gausa. Tokį argumentą galima priimti ir suprasti.

Dabartinės kartos nepatyrė ne tik bado, bet ir visuotinio maisto deficito, kurį aš puikiai prisimenu. Priešingai: anot „Deutsche Welle", Vokietijos prekybos centruose iš viso yra daugiau kaip 10 tūkstančių maisto produktų, o JAV prekybos centruose, Amerikos maisto pramonės asociacijos duomenimis, vidutiniškai yra daugiau nei 30 tūkstančių prekių. Gal todėl antsvoris tapo vos ne gero tono ženklu, ypač tada, kai besaikis vartojimas yra skatinamas visais įmanomais ir neįmanomais būdais, o nutukimas pateikiamas kaip normali ir toleruotina žmogaus būsena.

Su tuo sutikti neįmanoma, nes medikai įspėja, kad antsvoris taip pat siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, aukštu kraujo spaudimu ir su tuo dažnai susijusiu miokardo infarktu, didele insulto rizika, širdies nepakankamumu, taip pat endokrinologiniais sutrikimais - antro tipo cukriniu diabetu, kuomet dėl aukštos gliukozės koncentracijos kraujyje pažeidžiamos kraujagyslės, o šioms siaurėjant padidėja kardiovaskulinių ligų išsivystymo rizika.

Oficialiosios statistikos portale nesunku rasti duomenis, kad per pastaruosius keturiolika metų Lietuvoje 18 metų ir vyresnių vyrų vidutinis Kūno masės indeksas (KMI) padidėjo nuo 25,7 2008 metais iki 26,4 2022 metais, moterų atitinkamai - nuo 25,7 iki 26,3. Suaugusių Lietuvos gyventojų vidutinės KMI reikšmės, palyginti su rekomenduojamomis, išlieka per didelės. 2019 metų duomenimis 41 procentas 18 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų turėjo normalų svorį, 57 procentai - per didelį, jų tarpe nutukusių buvo 19 procentų.

Nutukusių moterų buvo daugiau nei vyrų (atitinkamai 21 procentų ir 17 procentų) tačiau vyrų daugiau nei moterų turėjo antsvorio (atitinkamai 43 procentai ir 33 procentai). Ir tik 2 procentai Lietuvos gyventojų svėrė per mažai. Tuo tarpu naujausiais Eurostat duomenimis, antsvorio turi 55 procentai visų Lietuvos gyventojų.

Dar blogesnė padėtis vaikų ir jaunimo tarpe: Lietuvos Respublikos higienos instituto vaikų sveikatos stebėsenos sistemos preliminariais duomenimis Lietuvoje 5-19 metų vaikų, turinčių antsvorį, skaičius 2016 metais nuo 10,15 procentų išaugo iki 21,28 procentų 2020 metais, o vėlesni duomenys teigia, kad antsvorio turi arba nutukę yra jau 9 procentai ikimokyklinukų ir 21 procentas moksleivių.

Lietuviai valgo ne tik per daug. Mūsų godieji bičiuliai iš didžiųjų prekybos tinklų pasirūpina, kad mes valgytume ne tik labai didelius kiekius maisto, bet ir visišką brangiausiai Europoje mums brukamą pigų šlamštą. Prieš kelis metus Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba net kreipėsi į 5 tarptautinius maisto produktų gamintojus, prašydama paaiškinti, dėl kokių priežasčių Lietuvos rinkai teikiamų maisto produktų sudėtis labai skiriasi nuo tų, kuriais prekiaujama  kitose ES šalyse: „Lietuva yra viena iš tų valstybių, kuri aktyviai kelia klausimą dėl dvigubos kokybės prekių Europos Sąjungos šalyse. Šiuo metu atrinkome konkrečias prekes ir jų gamintojų prašome paaiškinti, kodėl kai kurių prekių sudėtis Lietuvoje yra kitokia, nei kitose ES valstybėse". Apie gautą atsakymą duomenų rasti nepavyko.

Be abejo, ko ir kiek valgyti yra tik paties žmogaus pasirinkimas. Ir kaip mes norime atrodyti - taip pat mūsų pasirinkimas. Todėl kiekvienas į mėsos kukulį panašus kūnas, besiritantis nuo vieno kebabų kiosko iki kito su kokakolos buteliu rankoje Palangos Basanavičiaus gatvėje yra vertas išskirtinės pagarbos, tokios pačios, kaip ir tas, tris ar keturis kartus per savaitę plušantis sporto salėje.

Tikiuosi supratote, kad paskutinis sakinys buvo nesąmonė, skirta patikrinti, ar įdėmiai skaitote. Nesu ir niekada nebūsiu politkorektiškas, nepriklausomai nuo to, kaip į mano pasisakymus sureaguos progresyvioji Vilniaus šviesuomenė su kovingųjų komandos pulti laukiančių įtakotukų armija priešakyje. Man jos nuomonė įdomi lygiai tiek, kiek rytojaus dienos orų prognozė Zimbabvėje. Aš nesugebu suprasti, kaip žmogus gali susitvarkyti savo gyvenimą, jei jis nesugeba nustoti ėsti. Taip, taip - būtent ėsti.

Noriu nuraminti ką tik latyte su sojos pienuku užspringusią jautruomenę: lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią šio žodžio reikšmę: „niek. godžiai valgyti, sprogti, ryti". Valgantis tam, kad gyventų žmogus niekada neatrodys kaip mėsos kukulis, besiritantis miesto gatve. Ir jei kam nors kils nenumaldomas noras man prieštarauti - išeikite į gatvę bet kuriame mieste ir apsidairykite. Apsidairėte? Pripažinkite - noras prieštarauti tikrai praėjo.

Pabaigai - citata iš Virtuvės mitų griovėjų internetinio puslapio: „Esi tai, ką valgai. Tad nebūk greitas, pigus, prastas ir netikras".

Perfrazuojant žinomą lietuvių liaudies pasaką - nevalgyk per daug, broliuk! Į kukulį pavirsi!