Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie iššūkius

Aš kojų pakratyti tikrai dar neketinu, bet kai prieš daugelį metų pamačiau šį 2007 metų filmą, pagalvojau, kad tai gali būti paskata pradėti kelti iššūkius sau ir kovoti su savo baimėmis bei paties susikurtomis dogmomis ar visuomenės primestomis taisyklėmis, kurios trukdo mėgautis gyvenimo pilnatve. Skamba pretenzingai, bet vėliau įsitikinau, kad tai yra teisingas žingsnis.

Pradėjau nuo to, kas man tuo metu trukdė labiausiai: mėgdavau vertinti žmones ir mielai apdalindavau juos etiketėmis. Atsikratyti to kvailo įpročio sekėsi sunkiai ir truko ilgai, tai vyko pamažu, tačiau rezultatas tikrai yra vertas ir jam pasiekti skirto laiko, ir įdėtų pastangų. Dar ir dabar kartais išlenda tas noras, kad visi darytų ir galvotų taip, kaip noriu aš, bet jau nesunkiai tą atpažįstu ir žinau, kaip save sustabdyti.

Kitas pavyzdys, kuriuo noriu su jumis pasidalinti, yra apie baimes. Vienas mano buvęs vadovas prieš daug metų yra pasakęs, kad didžioji dalis mūsų baimių yra pačių susigalvotos ir, kas svarbiausia, visada nukreiptos į ateitį. Dažniausiai tai, kuo mes save gąsdiname niekada neįvyksta, o mus užklumpa įvykiai, kuriems mes nebūname pasiruošę. Žinoma, atsitinka dalykai, kurie yra neišvengiami: artimųjų netektys, valdžios kvailystės, stichinės nelaimės. Su tuo neįmanoma susitaikyti ir tiesiog reikia tai priimti. Galiu apie tai kalbėti, nes mano abu tėvai jau paliko šį pasaulį ir tuomet aš aiškiai supratau, kad gyvenime yra įvykių, kuriuos reikia tiesiog priimti. Tačiau yra dalykų, kuriuos nugalėti tikrai įmanoma. Man taip atsitiko su daugelį metų mane kankinusia aukščio baime. Tekdavo daug keliauti lėktuvais ir tai man visada būdavo didelis stresas, kol per vieną gimtadienį sūnus nepadovanojo šuolio su parašiutu. Sūnus pats yra atlikęs daugiau nei šimtą šuolių ir ta dovana buvo jo iššūkis man. Kartu su instruktoriumi šokau iš keturių kilometrų aukščio. Prisipažinsiu, buvo tikrai baisu sėdėti ant lėktuvo durų krašto, nukorus kojas ir matyti apačioje Nemuno kilpas. Bet nuo tos dienos į lėktuvą lipu taip pat, kaip į tarpmiestinį autobusą.

Labai nemėgstu bėgimo, todėl prieš kelis metus dalyvavimas 12 kilometrų Kalėdiniame bėgime Vilniaus gatvėmis su dviem stačiomis įkalnėmis man taip pat buvo iššūkis. Bėgimo po to labiau nepamėgau, bet dar kartą įsitikinau, kad pergalė prieš save ir savąjį „aš" yra pati saldžiausia.

Besibaigiančiais metais buvau išsikėlęs sau tikslą nueiti ne mažiau nei dešimt tūkstančių žingsnių kasdien. Pavyko net viršyti jį ir per metus nuėjau pėsčiomis atstumą, lygų keliui nuo Vilniaus iki Paryžiaus. Kitą iššūkį draugės paskatintas sau susigalvojau jau vasarą: du kartus per savaitę maudytis ežere iki pat metų pabaigos. Padaryta!

Jūs galite sakyti, kad pastaruoju metu gyvenimas Lietuvoje mums pasiūlo tiek daug iššūkių, kad patiems jų susigalvoti net nebėra kada, o ir reikalo nėra. Sutinku, bet tik iš dalies. Pabandykite patirti pergalės prieš save saldumą ir norėsite dar ir dar: mesti rūkyti, nustoti keiktis, pradėti sportuoti, nustoti bendrauti su energetiniais vampyrais, pamilti save ir rasti laiko sau - sąrašą galima tęsti iki begalybės. Bet pradėti visada reikia nuo mažų dalykų.

Pastaruoju metu labai populiarių motyvacinių kalbų, motyvatorių ir panašių dalykų nemėgstu taip pat, kaip ir daugelis jūsų. Pasidalinau savo paties patirtimi ir gali būti, kad bent vienam jūsų tai bus tas trūkstamas mažas postūmis naujais metais pradėti kažką, ką jau senokai planavote. „Tūkstančio mylių kelionė prasideda mažu žingsneliu", - sako kiniečių patarlė. Ženkite jį.

Gerų ir ramių mums visiems ateinančių metų!