Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie išėjusįjį

Priimta sakyti, kad apie išėjusįjį privalu atsiliepti arba gerai, arba nesakyti apie jį nieko. Šios kiekvienam žinomos nerašytos taisyklės aptariamu atveju galima ir nepaisyti, nes nėra garantijos, kad jis išėjo visam laikui, o gerai apie jį gali kalbėti tik jo sumanytojai, gimdytojai ir grupė fanatikų, tikintys viskuo, ką per savo komunikacinius kanalus už brangiai transliuoja tie patys gimdytojai ir jiems artimas dvaro freilinų, jo liokajų ir visiems iki skausmo nusibodusių dvaršunių choras.

Velionis gimė ankstyvą praėjusių metų pavasarį galvose tų besmegenių, kurių viena už kitą kvailesnės idėjos jau nustojo mus stebinti. Naujagimis iš karto tamsiosios ir pastaruosius dvejus metus tikėjimą mokslu praradusios visuomenės dalies buvo sutiktas skeptiškai ir priešiškai. Taip atsitiko todėl, kad jis iš karto visuomenę lyg peiliu perrėžė į dvi dalis: tuos, kurie turi prigimtines teises ir tuos, kurie jų neturi.

Matydami, kad naujagimiui nesiseka tapti mylimu ir gerbiamu, režimo atstovai nesunkiai pramušė teisės aktus, kad nuo praėjusių metų rugsėjo 13 dienos be jo nebebūtų įmanoma gauti daugelio žmonėms būtinų ir įprastų paslaugų. Tokiems asmenims buvo leidžiamas tik apsilankymas mažose maisto prekių parduotuvėse, smulkaus remonto paslaugų užsakymas, kai kontaktas trunka ne ilgiau nei 15 minučių, veterinarijos paslaugos, muziejų ekspozicijų ir parodų lankymas, bibliotekos - tik knygų atsiėmimo-grąžinimo tikslais, būtinosios asmens sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos.

Pirminiame ribojimų sąraše nebeliko grožio paslaugų, keleivių vežimo vietiniu, tarpmiestiniu ir tarptautiniu transportu paslaugų, renginių atvirose erdvėse. Kilus didžiulei tamsiosios visuomenės dalies nepasitenkinimo bangai sąrašas buvo šiek tiek pakoreguotas.

Nuo tos datos visi pardavėjai, kurie norėjo ir toliau užsidirbti pragyvenimui prisisamdė gausybę tikrintojų, netikėtai gavusių galimybę vienvaldiškai leisti arba neleisti užeiti žmogui į tą patį prekybos centrą, į kurį jis visą gyvenimą eidavo kada tik panorėjęs. Sunku būdavo žiūrėti, kaip susitraukęs nuo šalto oro srauto prie varstomų lauko durų stovi žmogeliukas ir kaltu veidu tikrina, ar tu turi teisę pakliūti į vidų. Mano gero bičiulio šeimoje pagrindine šeimos tiekėja tapo dvylikametė dukra, nes jos mama ir tėtis piktybiškai atsisakė premjero Kalėdinės dovanos ir nesutiko susileisti į save neaiškios kilmės marmalo, o susirgti mirtį nešančia liga neleido stiprus įgimtas imunitetas.

Beje, apsaugos įmonių, kuriose buvo įdarbinti tikrintojai vadovai šią savaitę pareiškė, kad daugelį jų teks atleisti, o kai kuriems bus pasiūlytos kitos darbo vietos. Tiesa, jas gauti nebus taip paprasta - prieš tai teks išlaikyti kažkokius egzaminus. Štai jums dar vienas pavyzdys, kiek valdžiai svarbūs žmonės.

Režimas netruko suprasti palikęs spragą savo šleivuose kreivuose „teisės aktuose" ir netruko pranešti, kad Galimybių Pasas bus įvestas ir vaikams. Tada į kovą pakilo Basos Mamos, į kurias režimas nekreipė jokio dėmesio tol, kol nesureagavo Prezidentas. Vyko ilgos ir karštos diskusijos tarp valdžios ir prezidentūros. Vaikai vis tik išvengė prievolės turėti šį niekinį „dokumentą".

Tuo tarpu garbanotoji Ekonomikos ir inovacijų ministerijos galva dar praėjusių metų gruodžio 6 dieną spygavo iš sau lojalios televizijos ekranų: „Ministerijos komandos pasiekimu pandemijos valdyme laikyčiau tiek galimybių paso išvystymą, tiek gana operatyvų įgyvendinimą kartu su Registrų centru ir kitomis institucijomis". Man nuoširdžiai gaila ir verslo, ir investuotojų, jei ši ministerijos liūzerių komanda didžiuojasi tokiais savo pasiekimais, kai tuo pačiu metu griūvančius verslo santykius su Kinija ta pati garbanota aiškiai ne savo vietoje atsidūrusi galvelė įvardino „krizele".

Daugeliui kilo klausimas, o kaip gi taip staigiai labai skambiai valdžios ir jos ištikimų trubadūrų apdainuotas kūrinys buvo numarintas? Vienas iš pagrindinių mano spėjimų būtų toks, kad nenumaldomai artėja vasario 10 diena, kuomet savo nuomonę apie šį valdančiųjų minties šedevrą turėtų pasakyti Konstitucinis Teismas, į kurį dar spalio pabaigoje kreipėsi 36 seimo opozicijai priklausantys parlamentarai. O juk jame jau nebėra visus galiojimo laikus viršijusio ištikimo valdančiųjų tarno Dainiaus, kuris visada Konstitucijos dvasias nukreipdavo ta vienintele teisinga kryptimi.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad šis, jokiuose įstatymuose nepaminėtas pseudodokumentas prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui, visos vyriausybės pečius užgultų sunki priesaikos sulaužymo našta. Juk priesaikos tekste be kita ko sakoma: „Aš (vardas, pavardė) prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus." O kas žino, kuo baigtųsi priesaikos sulaužymas?...

Ar mes labai liūdėsime netekę šio nevykusio režimo kūrinio? Tegu į šį klausimą atsako viename internetiniame portale skelbta skaitytojų nuomonės apklausa. Į klausimą, ar ne per anksti atsisakoma „Galimybių paso", buvo atsakyta sekančiai: 28.21% arba 6053 atsakę skaitytojai teigė, kad per anksti - galimybių pasas jų nuomone dar yra būtinas; 17.29% arba 3710 teigė, kad pačiu laiku, nes galimybių paso galimybės jau išsikvėpė. Tuo tarpu didžioji dalis (51.85% arba 11124 respondentai) atsakė, kad galimybių pasas niekada nebuvo reikalingas, tai tik imitacija, o ne reali kova su koronavirusu.

Smagu, kad didžioji tyliosios Lietuvos dalis net ir gausiai lyjant gerai apmokėtam propagandiniam lietui nepraranda sveikos nuovokos ir gebėjimo blaiviai mąstyti. Ta džiugia nata leiskite pabaigti šios dienos tekstą, o mes ramiai laukime naujų minties šuolių ir viražų iš šios, pačios nepopuliariausios per visą Nepriklausomybės laikotarpį vyriausybės.

Ir dar. Aš puikiai prisimenu vietas, kuriose manęs niekada nepaprašė jokių galimybių. Aš tose vietose ir toliau pirmiausiai paliksiu savo biudžete vartojimui skirtus pinigus.

Beje, gal kas nors žino, kiek ši nesąmonė, pavadinta „Galimybių pasu" mums visiems kainavo?

Šia tema taip pat skaitykite „Respublikoje" rusų kalba: "Елена КОНДРАТЬЕВА-САЛЬГЕРО: Эта война необходима всем"