Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie ąžuolą

Kuo gi šis, Vilniaus mieste nelygioje kovoje su visagaliais sostinės nekilnojamojo turto vystytojais kritęs medis patraukė visų dėmesį? Juk į šį įvykį jautriai sureagavo net ir ypatingai retai į aplinką reaguojantis valstybės prezidentas: „Mūsų mylimame mieste šiandien barbariškai nupjautas šimtametis, sveikas, žaliuojantis ąžuolas. Tai ne pirmas toks nekilnojamojo turto vystytojų spjūvis į veidą vilniečiams - vagystė iš mūsų ir mūsų vaikų".

Nukirsto ąžuolo kelmas turėtų būti paliktas, aptvertas ir įprasmintas kaip paminklas sostinės savivaldybės valdininkų godumui, gobšumui ir unikaliam gebėjimui vieną sakyti, kitą galvoti, o trečią daryti.

Gražią šeštadienio popietę prie nukirsto senolio ąžuolo viską metęs suskubo prilėkti naujasis Vilniaus meras be cirkų ir tuoj prieš televizijos kameras pradėjo cirką: jo grasinantis skambutis telefonu kažkokiam nekilnojamo turto vystytojui buvo ištransliuotas visai Lietuvai. Mero be cirkų pasirodymas tuo nesibaigė ir tęsėsi jo socialinėje paskyroje, kurioje pasirodė bauginančiai rūstus tekstas:

„Pikta ir apgailėtina, kad Vilniaus centre NT projekto vystytojai (UAB „Rinktinės NT") šiandien lyg niekur nieko nukirto šimtametį ąžuolą. Jokių leidimų tam jie neturėjo, todėl tai ne kas kita, kaip paprasčiausias vandalizmas ir nusikaltimas prieš vilniečius. Panašu, kad savo išpuoliu prieš gamtą ir istorinį miesto paveldą NT vystytojai bando pademonstruoti, kad jie yra aukščiau įstatymo ir miestiečių gerovės.

Ką gi, dar pažiūrėsime. Galiu užtikrinti, kad nebaudžiamumo ir savivaliavimo laikai sostinėje baigėsi - laukiniai 90-ieji į NT projektų vystymą Vilniaus mieste tikrai nesugrįš. Sostinė turi pakankamai priemonių tokiems veikėjams pažaboti. Viena jų - statybos leidimų stabdymas manantiems, kad taisyklės ir įstatymai jiems negalioja".

Nieko nenustebino ir garsi baigusios kadenciją sostinės nelaimės Šimašiaus žmonos Gilmos-Teodoros rauda, kuri, kaip paaiškėjo, yra projekto autorė: „Prieš pusvalandį buvo nukirstas ąžuolas Ceikinių-Rinktinės sklype, Vilniuje. Gavau žinutę iš nepažįstamosios su ąžuolo nuotrauka, tą pačią minutę paskambinau užsakovui UAB „Rinktinės NT", kuris patvirtino, kad, deja, tai tiesa. Apie būsimą nukirtimą nei aš, nei DO ARCHITECTS komanda jokios išankstinės informacijos neturėjome". Mes juk patikėjome, ar ne?

Tą patį vakarą estų bendrovę, nukirtusią medį atstovaujantys teisininkai paskelbė savo nuomonę: „Kitaip nei teigia savivaldybė, aptariamas medis, arboristų vertinimu, yra nebrandus, jo amžius nesiekia šimto metų, o šaknų plotas patenka ant lietaus nuotekų tinklo ir daro jiems akivaizdžią žalą. Be to, šio medžio šalinimas yra numatytas galiojančiame sklypo detaliajame plane. Bendrovė saugo saugomus medžius ir jokių saugomų medžių nekirto".

Tapo akivaizdu, kad kažkuri saulėtą šeštadienį netikėtai kilusio konflikto pusė meluoja. Nuojauta kuždėjo, kad nekilnojamo turto bendrovė negalėjo taip įžūliai nukirsti saugomą medį. Istorija vystėsi toliau.

Aktyviausiai visur reiškėsi meras be cirkų. Jis su savo klapčiukais skubos tvarka pagal niekam nežinomą metodiką įvertino nukirsto medžio vertę ir mums džiugiai pranešė: „Savivaldybė pagal savo tvarką yra paskaičiavusi atkuriamosios vertės baudą ir ta suma susidarė 141 tūkst. eurų. Bauda jau pateikta sklypo savininkui, vystytojui ir tikimės greito jos apmokėjimo. Tai bent kažkiek parodytų nuoširdų jų atgailavimą šitoje situacijoje kas, iš tikrųjų, iš jų komunikacijos, kelia tikrai didelių abejonių".

Mero be cirkų įkarštį atšaldė ir šaunų jo solo pasirodymą sustabdė teismas. Paaiškėjo, kad ši iš lubų paimta suma paskaičiuota pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą metodiką, kurią teismas pripažino neteisėta ir kuri, anot teismo, parengta savivaldybei viršijant savo įgaliojimus. Taigi, medį nukirtęs nekilnojamojo turto vystytojas savivaldybės išrašytą „baudą" gali traktuoti kaip garsų mero pirstelėjimą į vandenį. Ir ne daugiau. Teisinio kelio kaip išieškoti 141 tūkstantį eurų iš vystytojo nėra.

Nurimus aistroms ir visų dėmesiui grįžus prie amžiaus skyrybų ir savivaldybių čekiukų, pradėjo aiškėti įdomūs dalykai, kurie jau nebenusipelnė teisingųjų portalų dėmesio. Štai netikėtai tapo žinoma, jog Vilniaus detaliajame plane po žūties garsiu tapusį Ceikinių ąžuolą ir dar 11 medžių savivaldybė dar 2008 metais buvo pažymėjusi kaip kirstinus. Lyg to būtų maža, estų bendrovė teigia, jog atlikus tyrimus ir išgirdus „arboristų nuogąstavimus, jog medis neišgyvens po statybų", ji teikė siūlymus medį perkelti „pagal patentuotą inovatyvią metodologiją".

Savivaldybė pateikė paaiškinimą, kurį aš jums pacituosiu. Gal jums pavyks suprasti, nes man nepavyko: „Net jei ąžuolas būtų detaliajame plane pažymėtas kaip kirstinas ir net jei savivaldybė nebūtų nurodžiusi projektavimo užduotyje, kad ąžuolas turi būti išsaugotas, tai vis tiek nesuteiktų teisės įmonei savavališkai (neturint savivaldybės išduoto leidimo) jį pašalinti". Tobula valdininkiška ekvilibristika.

Ši istorija dar tęsiasi, nors vargšo ąžuolo jau nebėra. Gavę mero be cirkų pareiškimą dėl nupjauto ąžuolo, ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo yra pradėję Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai. Nesunku atspėti, kad tyrimas bus nutrauktas, tradiciškai apsiribojus pagrūmojimu prokurorišku piršteliu.

Žmonių godumas ir nesiskaitymas su gamta klesti ne tik Vilniuje, kur vieno kvadratinio metro žemės vertė atperka visas už gamtos naikinimą skiriamas baudas. Štai pastarosiomis dienomis Anykščių rajone tik neabejingų žmonių budrumo dėka buvo išgelbėtas kitas senolis. Šimtametis ąžuolas auga šalia Anykščius ir Molėtus jungiančio kelio. Šio kelio rekonstrukcijos projekte buvo numatyta, kad medžio nebeliks.

Vietiniai gyventojai, atsitiktinai sužinoję apie planuojamą jo kirtimą, vykdant minėto kelio rekonstrukciją, nesėdėjo sudėję rankų. Į veiksmą įsijungė ir Anykščių rajono meras: „Labai keista pasidarė, kodėl jis šimtą su viršum metų stovėjo, niekam nekliuvo ir jį prisireikė pjauti tik dabar. Jeigu jis kėlė kažkokiu metu grėsmę, tai jis kėlė galbūt visada". Projektas buvo pakeistas, medis liko gyventi.

XVII amžiuje gyvenęs britų istorikas ir bažnyčios veikėjas Tomas Fuleris sakė: „Tas, kuris sodina medžius, myli ne tik save, bet ir kitus". O ką myli tie, kurie medžius pjauna?...