respublika.lt

F.Kauzonas: Iš kokios praeities stiprybę semiam?nuotraukos (33)

2020 liepos mėn. 01 d. 12:26:26
Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas

Lygiai prieš 79 metus, pačioje karo pradžioje, Kaune, „Lietūkio“ garaže, žiauriausiai išžudyta keliasdešimt žydų... Kiek? Kas vykdė? Kas organizavo? Versijų daug. „Respublikos“ apžvalgininkas Ferdinandas Kauzonas pateikia dar vieną: kai kurių mūsų istorikų ir politikų apkaltinto pirmųjų žydų pogromų Kaune organizavimu Algirdo Jono Klimaičio iki šiol niekur nepublikuotą išpažintį sūnui Algiui Klimaičiui.

×
nuotr. 2 nuotr.
1973 m. Berlyno festivalis. Atminimui prie Brandenburgo vartų: pačiame centre dar visai jaunas būsimasis profesorius Donatas Katkus, o jam iš kairės ir dešinės - Algis Klimaitis ir jo žmona Vida. F.Kauzono archyvo nuotr.

 

Gerai, kad buvau be kaukės

Šio rašinio nebūtų buvę, jeigu iki karantino paskelbimo nebūtų likę dar kelios dienos, nes manęs, veidą paslėpusio po juoda kauke, jis paprasčiausiai nebūtų atpažinęs...

Užsuku į mūsų parduotuvę. Ieškau man patinkančio jogurto. Tik staiga pajuntu kažkieno aštrų žvilgsnį, nutaikytą tiesiai į mano kairįjį smilkinį. Pasisuku - pagyvenęs vyriškis. Nepažįstamas. Tik tos akys... Melsvos, bet su kažkokia retai pasitaikančia pilkuma. Ot, ta pilkuma tarsi ir būtų matyta... O žmogus - ne. Bet, matyt, jo atmintis geresnė - jis prisiartina ir mandagiai pasiteirauja: „Jūs - Ferdinandas?“ Linkteliu. O jis: „Aš - Algis. Klimaitis...“ Krūpteliu: „Kliugeris?“...

Net nežinau: išsprūdo man iš lūpų tas „Kliugeris“ ar tik mintyje surikau. Tikriausiai mintyje - jeigu būtų išsprūdęs, nebūtume apsikabinę...

„Špargalka“ (apmiršusiems arba nieko nežinantiems)

ALGIS KLIMAITIS

1982 m. - „Ostnachrichten“ („Rytų žinios“) vyriausiasis redaktorius. Laikraštis vokiečių kalba, leistas Vienoje (Austrija), skirtas politika besidominčiai Rytų bloko valstybių visuomenės daliai.

1985 m. - „Christian Solidarity International“ (CSI) sekretoriato vadovas Ciuriche (Šveicarija). CSI - tarptautinė organizacija, rinkusi ir registravusi krikščionių persekiojimo pasaulyje faktus ir platinusi juos per įvairius visuomenės informavimo kanalus.

1985 m. - VLIK (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) atstovas Europoje.

1987 m. - „Baltic Intergroup“ (Europos Parlamento Baltijos valstybių parlamentarų grupė) sekretorius Strasbūre.

1988 m. - Sąjūdžio atstovas Europos Parlamente.

1992-1994 m. - Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko visuomeninis patarėjas.

1992 m. Liustracijos komisijos sprendimu apkaltintas sąmoningu bendradarbiavimu su KGB (agentas „Kliugeris“). Bylinėjimasis užtruko 15 metų, kol 2007 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Liustracijos komisijos sprendimą.

Nuo 2008 m. - pensininkas ir publicistas, Vakarų žiniasklaidai rašantis politikos klausimais.


Taip norėjo pamatyti Lietuvą...

1973 metai... Pasaulinis studentų ir jaunimo festivalis Rytų Berlyne. Festivalio dalyviai iš Lietuvos susitinkame specialiai su mumis susitikti atvykusiais keliais jaunais lietuviais iš Vakarų Vokietijos. Draugiškai keletą valandų pabendravę, pasikeitę suvenyrais, pasivaikščiojame po Berlyną, ir jau imame skirstytis, bet vienas mūsų naujų pažįstamųjų, vaikinas iš Hamburgo, prieina prie mūsų oficialios delegacijos vadovo, komjaunimo CK sekretoriaus Romo Baltrušaičio ir ima guostis, kad jam TSRS ambasada atsisako išduoti vizą į Lietuvą. O jis, Vakarų Vokietijoje jau po karo gimęs lietuvis, dar Lietuvos nėra regėjęs.

Baltrušaitis pažada išsiaiškinti ir paprašo manęs užsirašyti vaikino adresą ir telefoną, kad galėtume jį informuoti. Ir aš užsirašau: „Algis Klimaitis...“ Gal po savaitės, jau Vilniuje, Baltrušaitis man paskambino ir paaiškino, kad yra tik viena kliūtis vizai gauti: Lietuvos tarnybos nėra garantuotos, kad užtikrintų jo saugumą Lietuvoje. Esą Lietuvos žydai jam gali keršyti už tėvą, kuris yra dalyvavęs žydų žudynėse kažkokiam Kauno garaže pirmaisiais karo metais.

Jau ir nebeprisimenu, kaip aš ten laiške Klimaičiui priežastį išdėsčiau, bet nuo to laiko jokių bendrysčių - nei tiesiogiai, nei „nuotoliniu būdu“. Net tada, kai į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą atvyko Europos Parlameto „Baltijos intergrupės“ generalinis sekretorius Algis Klimaitis, man ta pavardė jau nieko nebesakė. Tačiau kai žiniasklaida po Lietuvą plačiai ėmė nešioti žinią apie jo bendradarbiavimą su KGB ir net jo areštą, o dar kai prie „Kliugerio“ buvo prikabinti ir tėvo nusidėjimai prieš Lietuvos žydus... Štai tik tada suvokiau, kad tai tas pats Algis, su kuriuo prieš bemaž 20 metų buvome susipažinę Berlyne ir kuris labai norėjo pamatyti Lietuvą. Pamatė...

„Pasikarstymai“ genealoginio medžio šakomis

O šiemet, kai prieš kelis mėnesius su juo susidūriau parduotuvėje, nuo mūsų pirmojo pasimatymo jau buvo prabėgęs beveik pusšimtis metų... Ir, žinoma, jį iškart užpuoliau: „Kaip atsiradai čia, mūsų parduotuvėje? Ar seniai iš Hamburgo?“ Nusijuokė: „Trisdešimt metų...“. Tiek metų, pasirodo, jis jau gyvena Lietuvoje - kaime už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus.

Tai kaip galėjau jo nepasikviesti į namus, kurie visai čia pat. Gal penkias valandas užtruko mūsų pirmasis pasišnekėjimas - „laipiojome“ Algio genealoginio medžio šakomis... Patikėkite, su tokiu įspūdingu genealoginiu medžiu dar nesu susidūręs.

Prosenelis Valentinas Urbonavičius - 1863 m. sukilimo dalyvis, XIX pabaigoje - knygnešys, laikytas Vilniaus krašto knygnešių tėvu, vienas iš „12 Vilniaus apaštalų“, pradėjusių lietuvių kalbos atgaivinimo misiją; XX a. pradžioje - įvairių lietuviškų draugijų, švietimo organizacijų, chorų organizatorius.

 

 

 

 

 

 

Senelis Pranas Klimaitis - Vilniaus Didžiojo Seimo (1905 m.) sekretorius, Lietuvos mokytojų sąjungos įkūrėjas, vadovėlio „Lietuvos istorija pradedamosioms klasėms“ autorius, Lietuvos kariuomenės organizatorius, Lietuvos šaulių sąjungos viršininkas, vienas Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių ir vadų (Vincas Krėvė ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisektų ir sukeltų Lietuvai pavojingų komplikacijų)...

Kas savaitę ar kas dvi tai mano namuose, tai Algio kaime prie Merkio lipome ir lipome į tą medį, iš genealoginio man jau virtusį savotišku Lietuvos istorijos medžiu.

 

Kaunas, 1941 m. Holokausto pradžios mįslės

Kažkelinto mūsų susitikimo dieną mudu su Algiu „palypėjom“ kiek aukštėliau - ant jo giminės genealoginio medžio šakos, kuri priklauso jo tėvui Algirdui Jonui Klimaičiui. Labiausiai šiandienei Lietuvai žinoma, nes labai skausminga ta šaka. Skauda Lietuvos žydams, skauda visai jos istorijai. Ir visam Klimaičių giminės genealoginiam medžiui - irgi, manau, skauda...

Bene ryškiausiai ši šaka paženklinta brigadenfiurerio Štalekerio (Stahlecker) raportu, siųstu iš Kauno Himleriui (Himmler) - SS reichsfiureriui, svarbiausiam holokausto organizatoriui Antrojo pasaulinio karo metais:

„Keista, bet iš pradžių buvo nelengva ten inicijuoti didesnio masto žydų pogromą. Minėto partizanų būrio vadui Klimaičiui (raporte - „Klimačiui“), kuris buvo pasitelktas pirmiausia pagal Kaune veikusio nedidelio mūsų priešakinio būrio jam duotas instrukcijas pogromą pavyko organizuoti taip, kad iš šalies tai neatrodė kaip vokiečių užduotis ar vokiečių iniciatyva. Per pirmąjį pogromą birželio 25-26-osios naktį lietuvių partizanai likvidavo per 1500 žydų, buvo padegtos arba kitaip suniokotos kelios sinagogos ir sudegintas maždaug 60-ies namų žydų gyvenamasis kvartalas. Vėlesnėmis naktimis tokiu pačiu būdu buvo nukenksminta 2300 žydų.“

Šis Štalekerio raporto fragmentas egzistuoja ir Niurnbergo proceso dokumentuose, todėl virto svarbiausiu dokumentu, ir, ko gero, vieninteliu (bent jau aš su kitais nesusidūriau), patvirtinančiu A.J.Klimaičio „indėlį“ į žydų pogromų pradžią Kaune.

Jaučiu, ir net žinau, kad daug kas su manim nesutiks - vieni mane puls teigdami, kad Štalekeris savo raportu siekė savo valdžiai pasigirti puikiai įvykdęs užduotį: kaip galima daugiau kaltės sukrauti ant lietuvių sąžinės, po to žydus į getus ne suvaryti, o perkelti, „kad juos tokiu būdu apsaugotų nuo lietuvių pogromininkų“. Antri mane kaltins, kad skaičiai Štalekerio raporte gerokai padidinti - patys vokiečiai esą tą pripažįsta. Treti įrodinės, kad brigadenfiurerio raportas toli gražu ne vienintelis dokumentas - Vytautas Landsbergis yra parengęs net knygą „REZISTENCIJOS PRADŽIA: 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“.

Nesiginčyčiau nė su vienu - aš nežinau, kiek tų dokumentų išsaugota. Žinau tik, kad net ir tas vienintelis man žinomas („iš Niurnbergo“) turi gal gerą dešimtį vertimo iš vokiečių į lietuvių kalbą variantų, besiskiriančių vienas nuo kito ne vien smulkiais niuansėliais. Ir visi jie, tarsi džiazinės improvizacijos, įvairiomis progomis plasnoja po lietuvišką viešąją erdvę.

Ir su profesoriaus Landsbergio knygoje skelbtais dokumentais nesiimčiau ginčytis. Gal tik vos suabejočiau jo drąsa atsiminimų knygas ar jų fragmentus irgi vadinti dokumentais. Jaučiu, ir pats profesorius, matyt, bus suabejojęs, nes savo knygoje kai kuriuos atsiminimus staiga ima vadinti „liudijimais“. Ot, čia jau visai kitas reikalas - „liudijimas“ bent jau kvepia dokumentu. Kaip antspaudas. Kaip genialioji profesoriaus frazė „Kas galėtų paneigti“...

Ir būtent todėl aš ir negaliu paneigti nieko, ką į savo knygą yra sudėjęs profesorius. Net ir šio „dokumento“:

/.../ „Netrukus S. Pundzevičiui teko vėl ne itin maloni pareiga - LLV pavedė jam kartu su M. Rėklaičiu sutramdyti 1941 m. birželio 27 (26?) d. žydų žudynes „Lietūkio“ garaže organizavusį nacių inspiruotą ir sukilėlių būrio vadu apsimetusį Algirdą Klimaitį. /.../ Kalbėdamas su generolais A. Klimaitis prisipažino vykdęs SS brigadenfiurerio ir policijos gen. mjr. Franco Valterio Stahleckerio įsakymus, nes jam buvo grasinama mirtimi. Generolai griežtai pasmerkė A.Klimaičio būrio nusikaltimus...“ (pateikiama nuoroda į „dokumento“ šaltinį: „J. Jankauskas. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje. V., 2010, p. 202)

J.Jankausko knygos, deja, neturiu. Tačiau aptikau ką tik cituotą tos knygos fragmentą ir S.Gusčiaus publikacijoje, pasirodžiusioje TV3 interneto portale 2011-aisiais, 1941 m. birželio sukilimo 70-ųjų metinių proga. Tik vieną neatitikmenį aptikau. Menkas, menkas - beveik nematyt. Bet tas „beveik nematyt“ sukėlė daug kreivų minčių. Pas Gusčių garažo tragedijos data - be skliaustelių ir be klaustuko, o Landsbergio dokumente yra - profesoriaus citatoje net „pariebinau“, kad ne vien man jie kristų į akį. Ką tai turėtų reikšti? Kad Landsbergiui garažo tragedija stipriau „susiklijuotų“ su Klimaičiu Štalekerio raporte pačiam Himleriui, mat žudynės garaže vyko birželio 27 d., o Klimaitis raporte siejamas su 25-26 dienomis? Gal norėjosi, kad mes visi neimtume abejoti Klimaičio vaidmeniu šiame tragiškame Lietuvos istorijos epizode? Tarsi kuo daugiau nuodėmių prilipintume prie Klimaičio, tuo švaresnė atrodytų LLV (Laikinoji vyriausybė), kurios ministru yra buvęs ir V.Landsbergis-Žemkalnis?

Nenoriu tikėti tokio „sąmokslo versija“, tačiau juk ir Algiui Klimaičiui rūpi tėvas. Tik jis nekaltina kitų, o turėdamas nemažiau solidų genealoginį medį nei Landsbergis, tik bando išsiaiškinti, ar jo tėvas yra toks, kokį jį piešia Lietuva... 1987 m. spalio 28 d. jis pasisodina tėvą, įjungia diktofoną ir pradeda savotišką tardymą.

Perklausiau įrašą keliolika kartų. Įdėmiai įsiklausęs į tėvo balso intonacijas, atodūsius, net į pauzes, ryžčiausi manyti, kad gal tai vis dėlto buvo tėvo išpažintis...

IŠPAŽINTIS SŪNUI (fragmentai, susiję su 41-ųjų birželiu)

„Profsąjungos rūmuose, kur buvo įsikūrusi „Darbininkų žodžio“ redakcija, dirbo apie pora šimtų žmonių. Kai iškilo karas, prasidėjo tam tikra panika. Rusai ėmė bėgti iš Kauno, o vokiečių dar nėra. Ką mums dabar daryti? Tai mes visi susirinkom į rūmų salę. Pakalbėjo vienas, antras... O kažkuris sako: „Dabar pakalbės draugas Klimaitis“.

Tai aš atsistojau ir sakau: „Sakysiu trumpai ir aiškiai. Organizuokim partizanų būrį ir einam ginti Kauno, kad besitraukiantys rusai neplėšikautų ar kitokių nuostolių miestui ir jo žmonėms nepridarytų. Įveskim tvarką, kad atėję vokiečiai rastų mūsų organizaciją, pasiruošusią viską perimti...“ Ir daugiau nieko nesakęs, nuėjau prie stalo, kuris buvo prie sienos, nukabinau nuo jos didžiulį Stalino paveikslą, trenkiau ant grindų, o nulipęs dar su kojom sutrampaliavau. Žiūriu - 90 procentų, o gal ir daugiau ima ploti. Tai, klausiu, kas dabar norėtumėt partizanais būt? Ir prasideda: „Aš, aš, aš...“ Net moterys. Padarėm tokį sąrašą laikiną. O partijos sekretorė žydelka su dar keliolika, tarp jų ir pora ne žydelių, šiaip raudonų, išėjo. Kur nuėjo, nežinau. Keli mūsų vyrukai irgi išlėkė iš salės ir netrukus sugrįžo su pora šautuvų ir pora revolverių. Pasirodo, sustabdė kelis bėgančius rusų kareivius ir į kažką išmainė.

/.../ Pasiūliau sudaryt dvi grupes. Viena - Kauno radijo stulpų apsaugai, kad rusai nesusprogdintų, antra grupė radiofonui perimti į lietuviškas rankas. Jau kitą rytą iš mūsų užimto radiofono radijas paskelbė mūsų himną ir buvo perskaityta Nepriklausomybės atstatymo proklamacija.

Trečią ar ketvirtą dieną jau atėjo vokiečiai. Tarp pirmųjų atpažinau daktarą Šolcą, anksčiau Kaune dirbusį vokiečių kalbos mokytoju. Maloniai pasisveikinom. Jis mane pristatė kitiems vokiečiams kaip patikimą lietuvį, kilusį iš garbingos giminės. Vienas iš tų vokiečių buvo SD uniforma. Paklausiau Šolco, koks jo laipsnis. Sako, nesuprasi vokiškų titulų - vadink generolu. Prisistačiau vokiškai. Susipažinome. Tai buvo Štalekeris. Atėjome į mūsų profsąjungų rūmus, susėdome, surūkėm po cigaretę, pasikalbėjom. Supratau, kad Štalekeris ieškojo kontaktų su žmonėmis.

O paskui, po kiek laiko ateina karininkas nuo Štalekerio ir klausia, kodėl mes su žydais nieko nedarom? Klausiu, kodėl turėtume ką nors daryti? Taigi jūs, sako man, į lietuvių kalbą išvertėt Hitlerio „Mein Kampf“. Nu, tikrai išverčiau. Tada tokia mada buvo. „Dienos“ redaktorius ir leidėjas, kai Hitleris jau buvo viršuj, sako, būtų gerai, kad mes tą Hitlerio knygą dalimis išspausdintume. Biskį mokėjau vokiškai, o ir turėjau tokį vokietį pažįstamą, tai apsiėmiau... O prieš pat rusams ateinant „Diena“ tą vertimą išspausdino.

Tai karininkas ir sako: „Jeigu išvertėte Hitlerį, tai žinote, kad jis nemėgsta žydų. Tai padarykit vieną dalyką su savo partizanais - pašmirinėkit sinagogas, žydų patalpas, priniukinkite ten viską. Tai aš ir informuoju savo vyrus, o jų čia apie 200 buvo, kad Štalekerio ryšių karininkas pageidauja, kad biskį prieš žydus ką nors padarytume. Aš asmeniškai, sakau, nepatarčiau ką nors daryti. Bet negaliu jums uždrausti - tegu tai lieka ant kiekvieno sąžinės.

Tai du partizanai iš mano grupės, Ugniagesių savanorių sąjungoj koksai reikalų vedėjas ir antras - buvęs mano gimnazijos draugas, pas tą vokietį nuėjo ir su juo susiuostė. Tai jie abu tikrai su vokiečiais drauge žydus naktį šaudė. Nežinau, kiek ten partizanų buvo iš kitų grupių. Nenoriu meluoti. Aš ten asmeniškai nebuvau. O kai sugrįžo, vienas iš tų dviejų mūsiškių sako, buvom žydų pyškinti ir sinagogų degint. (Buvo paminėtos abiejų pavardės, tačiau galvodamas apie jų vaikus ar anūkus, kurie galbūt skaitys šį pasakojimo epizodą, negalėjau sau leisti juos įvardinti - F.K.)

/.../ Šalia mūsų rūmų buvo toks didelis garažas. Tai berods kitą dieną pora prisigėrusių vokiečių puskarininkių, dar susiradę žmonių iš gatvės, tame garaže žiauriausiai nužudė kokių 50 ar 60 žydų. Atėjo pas mus žmonės ir pranešė, kad tam garaže - kraujas, lavonų smarvė... Tai aš sakau, vyrai, sunkvežimį - sukrovėme, išvežėme kažkur juos palaidoti...“

P.S.

Kad pajusčiau tą 41-ųjų birželį Kaune, labai daug skaičiau. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo labiau viskas tapo neaišku. Tai ką aš dabar privalau galvoti, kai giedu su kitais „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia?..“ Juk praeitis - tai istorija... O kokia gali būti istorija, kai jų tiek daug... Ir kai viena istorija kariauja su kita...

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (33)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUDRASKĖ: pietų Rusijoje du lokiai mirtinai sudraskė vienuolikametį.
  • KELIAI: valstybės valdoma „Kelių priežiūra” už 115 tūkst. eurų (be PVM) ketina įsigyti šviesoforų ir kitų kelio įrenginių remonto paslaugų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar be baimės lankotės kirpyklose, grožio salonuose?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar buvote grybauti, uogauti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

+13 +15 C

 

+15 +17 C

 +25 +27 C

+27+29 C

 

+24 +26 C

2 m/s

2-3 m/s

 

2-3 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1854 PLN - 4.3935
RUB - 86.3692 CHF - 1.0770
GBP - 0.9027 NOK - 10.6585

Nuorodos