1 nuotr.Dvikalbystė
Gegužės 8 d. Lietuvos televizija paskelbė oficialų pranešimą, kad darbo grupė, vadovaujama kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus, jau parengė Tautinių mažumų įstatymo projektą. Jame numatytas vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymas ir lenkų bei rusų kalbomis tose savivaldybėse, kur gana gausu gyvenančių tautinių mažumų atstovų. Be to, darbo grupė rekomenduoja leisti pavardes lietuviškuose pasuose ir kituose oficialiuose dokumentuose rašyti kalbomis, kurių raštas sukurtas lotyniškos abėcėlės pagrindu.
Labai panašu, kad ši darbo grupė dirbo labai negarsiai ir tam tikroje migloje. Mat kai iš jos kartu su darbo grupei vadovavusiu jaunu tautinių mažumų atstovu išniro paminėti dokumentų projektai, premjeras Algirdas Butkevičius, pasirodo, buvo pastatytas prieš jau įvykusį faktą. Apie tai byloja premjerui visiškai nebūdinga gana griežta intonacija pasakyti žodžiai: „Kai aš pamatysiu dokumentus, aš vadovausiuosi Lietuvos Respublikos galiojančiais įstatymais ir Konstitucija“.
Kokia bus premjero reakcija, kai Trusevičiaus dokumentai guls ant premjero stalo, pamatysime, bet šiandien jau galime sakyti: XXI amžiaus ultimatumo, pateikto Lietuvai, mechanizmas pradėjo suktis. Buldozeris riaumoja. Laikykis, Lietuvos Respublikos Konstitucija!
Ką padarysi - istorijoje visada rasdavosi tautų, kurios puikiai moka ultimatumus teikti, ir tautų, nė kiek ne prasčiau mokančių ultimatumų reikalavimus vykdyti. Ir jos paprastai niekada vaidmenimis nesikeičia.
Minėto gegužės 8 d. LRT televizijos oficialaus pranešimo ir premjero citatos fone, manyčiau, labai įspūdinga bus dar viena citata. Beveik savaite anksčiau Varšuvoje viešėjo Lietuvos delegacija. Jos vadovas Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas gegužės 2 d. žurnalistams prisipažino, kad Lenkija palankiai vertina Lietuvoje rengiamą naują Tautinių mažumų įstatymą: „Jie žino, kad ruošiamas naujas įstatymas, juo domisi ir labai palankiai vertina“.
Jeigu koks nors piktavalis padarytų išvadą, kad Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo projektas buvo derinamas su Lenkija, o gal net ir rengiamas drauge, o gal tik ten, o čia buvo tik išverstas į lietuvių kalbą, nedrįsčiau su tuo piktavaliu ginčytis. Bet man dar kiltų klausimėlis. O kodėl derinama tik su Lenkija? O su Armėnija, su Ukraina, Bulgarija, Graikija, Azerbaidžanu? Tai kodėl įstatymas nesivadina Lenkijos tautinės mažumos Lietuvoje įstatymu?
„Lietuvių kalba neturi tapti jokių derybų ar politinių susitarimų objektu“. Negi politikai „nesugavo“ prezidentės jiems pasiųsto įspėjimo signalo? Pabandysiu jį išversti į politinę kalbą.
Prezidentė vetuos jūsų Tautinių mažumų įstatymą. O jeigu jos veto būtų Seimo atmestas? Vien tokio įstatymo vetavimo fakto arba išankstinio pagrasinimo juo pakaktų, kad ji antrąkart laimėtų prezidento rinkimus. Kitų prezidentės nuopelnų už ją balsuojančiai tautai net neprireiktų. Antro rinkimų turo - taip pat. Todėl aš nenorėčiau abejoti, kad prezidentė nepasinaudos šiuo šansu. O valdančioji dauguma? Vien už pastangas tokį įstatymą „prastumti“ tą daugumą sudariusias partijas tauta gali išleisti dviejų kadencijų nemokamų politinių atostogų. Geriausiu atveju kai kurioms jų skirs tokios pat trukmės priverčiamuosius darbus opozicijoje.
„Dvipasystė“
Dviguba pilietybė reiškia du pasus. Vienoj kišenėj - Lietuvos piliečio, kitoj - pavyzdžiui, angliškas. Kaip dvi širdys krūtinėje. Viena atsarginė. Ir žmogus net nejaučia kuri. Šiandien - viena, rytoj - kita. Taip būna. Bet tai išsigimimas. Labai retai pasitaikantis. Padarysime, kad pasitaikytų dažniau. Kad išsigimimas būtų masinis. Dar vienas buldozeris jau burzgia. Jau važiuos. Keisti tie buldozerininkai: užuot stumdę šiukšles, vis taikosi stumdyti Konstitucijos raides. Ir jos dvasią. Negi jų niekas nemokė, kad buldozeriais negalima stumdyti visko, kas išmesta?
Normalūs politikai net nesvarstytų tokio klausimo, kol neišsiaiškino: ar dviguba pilietybė stabdys emigraciją, ar ją skatins? O triguba? O dabar atsakykite: ar yra Lietuvoje bent viena partija, kurios programoje numatytas emigracijos skatinimas? O vienmandatininkas, sėdintis Seime, - ar bent vienas jų savo vienmandatėje žadėjo emigraciją iš Lietuvos skatinti? Tai ar galima tokius klausimus net svarstyti Seime? Ir ko gi dabar ta Seimo narė Onutė Valiukevičiūtė bėgioja po viešąją erdvę ir, užuot joje dainavusi, tik dūsauja, tik dūsauja, kaip čia tą referendumą dėl dvigubos širdies sėkmingiau surengus. Arba bent pasirašyti bendrą politinių partijų memorandumą.
Onute miela, net labiausiai meluojančios partijos negali pasirašyti memorandumo, nukreipto prieš visų jų programas. Kaip senas tavo bičiulis patarsiu padaryti kitką: surinkti visas parlamentines ir neparlametines partijas, pasikviesti prezidentę ir draugiškai visiems susitarti, kad nuo šiol pabėgimas iš Lietuvos bus traktuojamas kaip nuopelnas Lietuvai. Pavyzdžiui, už tai, kad kiekvienas pabėgėlis mažina potencialių bedarbių skaičių, kad Lietuvoje dėl to gims mažiau būsimųjų pensininkų ir Lietuva pamažu visai atsikratys šitos atgyvenos. Manau, vien šitų nuopelnų Lietuvai pakaktų, kad prezidentas ar prezidentė išimties tvarka galėtų teikti antrą pillietybę. Juk niekur Konstitucijoje išimčių skaičius nėra limituojamas. Ir jokių referendumų. Ir jokių memorandumų. Ir Konstitucija liks sveika, ir vilkas sotus.
Dvipatystė
Būčiau, žinoma, neteisus, jeigu teigčiau, kad dviguba pilietybė neturi pranašumų. Jeigu jau įsigijai dvi širdis, tai kodėl viena turi daužytis be reikalo? Į airišką pasą, pavyzdžiui, įsirašai vieną žmoną, į lietuvišką - kitą. Ir abi širdys daužosi su reikalu.
Beje, iš visų trijų dvigubų dalykų (dvikalbystės, dvipasystės ir dvipatystės) tik dvipatystės nedraudžia Konstitucija!
