Aš, tuo metu provincijoje gyvenantis vienuoliktokas, jau suspėjęs pamatyti „atgijusią“ Trakų pilį, buvau vienas tų, kuriam norėjosi tikėti tokiu Sniečkaus žygdarbiu. Ilgai norėjosi, tačiau tik po daugelio metų, likus vos keleriems metams iki Sąjūdžio, sužinojau tiesą. Vienam bičiuliui papasakojau šį mitą. Jis labai susidomėjo ir po savaitės atneša man voką. Voke - penki popieriaus lapai. Ogi juose - Sniečkaus pasiaiškinimas Nikitai Chruščiovui, išsiųstas į Maskvą 1961 m. sausio 4 d. Tiesa, ne pats pasiaiškinimas. Jis tikriausiai dūla kažkuriame Maskvos archyve. O aš gavau tik jo kopiją, tačiau papuoštą parašais ir antspaudais, tad netikėti jos autentiškumu iki šiol neturiu pagrindo.

Pasiaiškinimas leidžia manyti, kad prie jo kūrimo dirbo geriausi to meto ideologai, istorikai ir kitokie gudriausi protai, nes reikėjo skubėti. Pasiaiškinimas buvo parengtas, apsvarstytas CK biuro posėdyje ir išsiųstas į Maskvą akimirksniu - vos per savaitę nuo Chruščiovo pareikštos kritikos. Matyt, visiems, mobilizuotiesiems jį kurti, buvo aišku: kiekviena uždelsta diena gali virsti paskutiniąja Sniečkaus karjeroje...

Pasiaiškinime pažymėta, jog nepaisant to, kad Lietuvos kompartija veda kovą su įvairių „kunigaikščių ir buržuazinių veikėjų idealizavimu“, praeities garbinimo tendencijos „dar ne visai įveiktos“ - dar kai kuriuose istorijos paminkluose akcentuojamas „ryšys su kunigaikščiais, o ne su liaudies vaidmeniu istorijoje“.

Ir jau tuomet pasiaiškinime prieinama prie pagrindinio objekto. Tai Trakų pilis, kuri, pasak Sniečkaus rašto, yra „ne tik visuotinai pripažintas sąjunginės reikšmės architektūros paminklas, bet ir istorinė tvirtovė, kuri ne kartą sustabdė vokiečių kryžiuočius, kėsinusius į Lietuvos ir Rusijos žemes“.

O toliau - dar gudriau. Sniečkus įrodinėja Chruščiovui, kad Trakų pilį atstatinėti pradėjo visai ne Tarybų Lietuva, o dar 1929 m. „Lenkijos buržuazinė vyriausybė ir iki karo didžioji darbų dalis jau buvo atlikta“. Ir dar labai įdomi detalė: pasirodo, lenkų atstatytai piliai jau trūko tik stogo, kas esą piliai kėlė grėsmę, tad nori nenori teko stogais uždengti pagrindinį statinį ir bokštus!..

Turiu Lazdijų vidurinės mokyklos mokytojų, tarp kurių ir mano motina (todėl ir turiu), dar 1950-ųjų gegužę su ekskursija atvykusių į Trakus, nuotrauką. Stovi jie visi prisiglaudę prie pilies griuvėsių ir, įsivaizduokite, visai nepanašu, kad tiems griuvėsiams jau tik stogo betrūksta. Bet gal, sakau, Sniečkui iš Vilniaus matėsi geriau nei man, į nuotrauką žiūrinčiam. O gal jam labai norėjosi, kad Chruščiovui „geriau“ matytųsi.

Na ir pasiaiškinimo finalas! Chruščiovui duodamas pažadas, kad „atstatytoje tvirtovėje“ planuojama įrengti muziejų, „kuriame galėtų būti atspindėta lietuvių ir rusų tautų kova su vokiečių kryžiuočiais, feodalais ir fašistiniais užpuolikais“!..

Ir pasiaiškinimo rašytojai, ir pasirašytojas, matyt, savo „argumentais“ bus pataikęs į „dešimtuką“. Sniečkui viskas baigėsi laimingai, Trakų piliai - irgi.

Kodėl dabar prisiminiau šį seną dokumentą? Gal norėjau pademonstruoti, kokio lygio „raštininkai“ kūrė dokumentus ir kokio lygio buvo to meto valdžia, kuri po tokiais popieriais pasirašinėjo? Ne. Ir tarp rengusiųjų panašius dokumentus, ir tarp juos pasirašinėjusiųjų rasdavosi tokių, kurių lygis, manau, buvo nepalyginamai aukštesnis. Labiau manyčiau, kad jiems, bandantiems „išsivynioti“ iš pavojingų situacijų, tiesiog tekdavo orientuotis į ten, aukščiau Maskvoje, tuomet sėdėjusiųjų lygį.

Bet ir ne tai mane sugundė imtis šios temos. Norėjosi, kad skaitytojas nuo cituoto pasiaiškinimo „aukštumėlės“ pažvelgtų į šiandienes politines viršūnes Lietuvoje. Ypač tas, kuriose formuojama valstybės kultūros politika. Ar nepastebės jis ten vieno kito, o gal ir daugiau „chruščiovų“, nuo kurių lygio ir mentaliteto priklauso ir kultūra, ir istorijos įamžinimas ne tik mūsų asmeninėse atmintyse, bet ir Lietuvos žemėje, į kurios teritoriją vis dar įeina ir, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė.

Vytauto Didžiojo koplyčia

Spalio pabaigoje paskambino bičiulis dailininkas ir kažkaip paslaptingai pasiūlė rytojaus dieną važiuoti į Trakus, kur manęs esą laukia su kultūra susijęs malonus netikėtumas prisipažinsiu, man jau iki kaulo smegenų yra įgrisę kultūriniai tikėtumai: nepaisant vieno už kitą profesionalesnių kultūros ministrų, ji, kultūra - tik žemyn ir žemyn. Ko gero, net sparčiau nei švietimas. Ir net jeigu vieną gražią dieną eksperimento pretekstu būtų nuspręsta Kultūros ministeriją bent vienai kadencijai (prezidento - ji metais ilgesnė...) uždaryti, manau eksperimentas pasiteisintų - kultūra imtų atsigauti.

Taigi, išgirdęs žinią apie manęs laukiantį malonų netikėtumą Trakų pilyje, o ne Kultūros ministerijoje, kitą pavakarę jau buvau prie pilies. Čia būriavosi ir daugiau smalsuolių. Ėmėme kopti į pagrindinį bokštą. Siaurų laiptų spirale - aukštyn ir aukštyn, vienas kitam įkandin, prisilaikydami sienų. Pagaliau atsidūrėme apšviestoje nedidukėje salytėje, labai primenančioje man dar neregėto jaukumo bažnytėlę: nuostabaus grožio senoviški lubų skliautai, langų vitražai, originali klausykla išpažintims atlikti. Na, ir žinoma, tiesiog spindintis altorius: paauksuotuose rėmuose-rėmeliuose didelis paveikslas centre, o abipus jo - gal dešimtis mažesnių. Ir, pasak paties altoriaus paveikslų autoriaus profesoriaus Giedriaus Kazimierėno, visi jie susiję su dramatiška Kristaus nukryžiavimo tema, susišaukiančia su Vytauto Didžiojo gyvenimo pabaiga, kuri irgi buvo dramatiška: jo pastangos atskirti Lietuvą nuo Lenkijos ir tokiu būdu sukurti savarankišką valstybę nesibaigė sėkme...

Beje, Giedrius Kazimierėnas, kalbėdamas visai šalia altoriaus, pastebėjo: „Mes, kaip ir Vytauto laikais, šiandien susiduriame su Lietuvos išlikimo problema.Vieni savo aktyvia veikla bando byrančią Lietuvą žadinti ir telkti, kiti atvirai šaiposi iš tų pastangų, treti lieka abejingi. Kuo visa tai baigsis - klausimas atviras. Bet štai tie, kas šiandien susirinko čia, žinau, kaip įmanydami bando Lietuvą išlaikyti.“

Ir tik po šių profesoriaus žodžių supratau, kodėl toje nuostabioje koplyčioje žmonės vos tilpo, o man taip lengva buvo kvėpuoti. Dauguma susirinkusiųjų buvo visai nepažįstami, o, regis, tokie artimi artimi. Tarsi visi būtume „iš tos pačios gatvės“.

Dovanėlė muziejaus direktoriui

Tą vakarą Trakų pilyje nebuvo kultūros ministrės. Ar tik nebus nujautusi, kad jos estetiniai įsitikinimai gerokai kitokie ir kad ji apskritai „iš kitos gatvės“? O jeigu dar kas nors „pastukseno“, kad ten yra dar ir klausykla, prie kurios galbūt net pats Vytautas Didysis nuodėmes išpažindavęs? Taigi, kam nors gali šauti jį galvą pasiūlyti tą patį ritualą atlikti ir jai. Ne, ne!

Tai gal ir gerai, kad ministrė neatėjo? Tikriausiai būtų labai supykusi - taigi čia nėra nieko, kas bent vos vos susišauktų su jos proteguojama kultūra ar menais. Postmodernizmo, „fluxus‘ų“, performansų ir panašaus antimeno - čia nė kvapo. Taigi po tokio akibrokšto kai kam, o pirmiausia Trakų istorijos muziejaus direktoriui Virgilijui Poviliūnui, galėjo grėsti, o gal ir dabar dar gresia, karjeros pabaiga. Kaip andai grėsė Antanui Sniečkui, kai jis ėmė „ne tas“ vertybes išpažinti.

Dėl visa pikta, išsiunčiau muziejaus direktoriui visą Sniečkaus išpažintį Chruščiovui. Gal pravers rašant pasiaiškinimus nūdienos „chruščiovams“ ir „chruščiovėms“... Nes už tą nuostabią dovaną, kurią šiemet gauna visa Lietuva, pirmiausia turime būti dėkingi jam. Būtent jis subūrė talentingiausius įvairių sričių menininkus ir organizavo darbus taip, kad mažiau nei per metus Vytauto Didžiojo koplyčia būtų baigta.

Na, o jeigu pasiaiškinimų rašyti netektų, lai tie penki mano atsiųsti popieriaus lapai virs kukliu Trakų pilies istorijos fragmentėliu.