3 nuotr.Naujieji metai daliai aukštąjį profesinį farmacijos išsilavinimą turinčių Lietuvos specialistų gali reikšti ne viltį ir naują pradžią, o kelią tiesiai į Užimtumo tarnybą. 2021 m. sausio 1-ąją įsigalios įstatymas, draudžiantis mums, farmakotechnikams, dirbti be nuolatinės fiziškai vaistinėje esančio vaistininko priežiūros.
Vadinasi, mes, daugiau kaip tūkstantis farmakotechnikų, vos per vieną naktį tapsime nebereikalingi. Nebereikalingas taps ir mūsų išsilavinimas, nuolat kartu su vaistininkais keliama kvalifikacija bei ilgametė patirtis. Dabar - pačiame COVID-19 pandemijos įkarštyje.
Šiuo metu galioja tikrai efektyvi tvarka, kai dirbame išvien su vaistininkais, su kuriais, esant poreikiui, nuolat tariamės bei konsultuojamės telefonu. Žinant, kokia griežta atsakomybė tenka žmogų aptarnaujant vaistinėje, net neabejokite, kad ši nuotolinė priežiūra yra ne tušti žodžiai, o svarbi mūsų kasdieninio darbo dalis, leidžianti pacientui suteikti kvalifikuotą ir kokybišką pagalbą.
Mūsų bendruomenė nuoširdžiai nesupranta, kodėl šią tvarką reikia keisti. Kodėl būtinai fiziškai šalia turi būti tos profesijos atstovas, kurių Lietuvoje jau ir taip kritiškai trūksta?
Didelės vaistinės greičiausiai su sunkumais nesusidurs, nes ten ir taip dažnai visą dieną dirba ne vienas vaistininkas. O ką darys vos sugebančios išsilaikyti mažosios vaistinės? Nerimaujame dėl jų likimo, nes, nelikus mūsų, gali nelikti ir jų.
Dabar ir taip graibstomi trūkstami vaistininkai važiuoti dirbti į atokesnius mažus miestelius nenorės. Jie linkę likti didmiesčiuose, nes čia geresnės perspektyvos, didesni atlyginimai, daugiau veiklos. Nepasakysime nieko naujo, bet regionai dideliems miestams nėra konkurentai. Nei pragyvenimo patogumu, nei atlyginimais, tad ir dabar nuolat susiduriame su tuo, kad į regionus atvažiuoti nelabai kas ir nori.
Patikiname, kad farmakotechnikai Lietuvoje yra tikrai profesionalūs. Mes galime gaminti vaistus, tačiau patarti dėl jų pacientams negalime? Mes nuolat dalyvaujame seminaruose, keliame kvalifikaciją, ugdome kompetencijas, kuriomis patenkinti ir vadovai, ir pacientai. Yra nemažai žmonių, kurie ateina ne į vaistinę, o pas vaistinės darbuotoją - nes mumis tiki ir pasitiki. Ir staiga, vienu brūkštelėjimu nuspręsta, kad mes nuo sausio 1 dienos dirbti nebemokame.
Neabejojame, kad dar galima rasti kompromisą bei priimti visus tenkinantį sprendimą, nekeliantį nerimo nei farmacijos specialistams, nei pacientams. Tam tereikia gilesnių ir atviresnių diskusijų bei požiūrio į farmakotechnikus kaip į gyvus žmones, o ne vien kaip į statistinius vienetus ataskaitose ar projektuose.
Tikime, kad naujasis Seimas atkreips dėmesį į šį klausimą, įsigilins į jį, ir sprendimus priims vadovaudamasis sveiku protu.
Farmakotechnikų iniciatyvinės grupės vardu: Lijana Čibinskienė (Kamajai), Asta Vaičiūnaitė (Rokiškis), Dalia Augutienė (Rokiškis), Lena Jokubauskienė (Vabalninkas), Regina Macijauskienė (Rokiškis), Danguolė Žilinskienė (Žeimelis), Gitana Kunickienė (Šiauliai).
