1 nuotr.Vienintelis idealas, kuriam europiečiai meldžiasi uoliau nei musulmonai Alachui, yra vartojimas. Dėl jo jaunosios europiečių kartos pasiruošusios paaukoti ne tik gimtąją kalbą, šeimos vertybes, tapatumą, bet ir savo valstybę. Kai yra taip, vargu ar dera labai stebėtis, kad atvykėliai diktuoja savo sąlygas, reikalauja paklusti jų teisei, tradicijoms, papročiams.
Sakote, taip nėra? Klystate! Štai Alytaus dydžio mieste netoli Londono veik pusė gyventojų - musulmonai. Nepatenkintos vietos policijos veiksmais minios jų skanduodamos „Alach Akbar“ (Dievas yra visų didžiausias) pabiro į gatves. Degino Jungtinės Karalystės vėliavas, pačiais šlykščiausiais žodžiais keikė policiją, įžeidinėjo moteris... Vietinės gyventojos britės paklaustas jų dvasinis vadas į televizijos ekranus tiesiai šviesiai rėžė, kad jiems vietinė tvarka ir įstatymai negalioja ir jie jų niekada nesilaikė ir nesiruošia laikytis, nes pripažįsta tik islamo teisę. Kone valstybė valstybėje, tiesa, dar niekieno nepripažinta!
Na, o pačiame Londone gyvena toks garsus imamas, kuris mečetėje ragina „tikrojo tikėjimo brolius“ nesilaikyti Jungtinės Karalystės įstatymų, žudyti kitatikius, nesislėpdamas skelbia džihadą. Paradoksas, bet vyriausybė nieko jam negali padaryti, mat neturi teisės varžyti žodžio laisvės. Negali net išsiųsti jo į kilmės šalį, nes ten karingasis imamas už panašius veiksmus jau yra nuteistas mirties bausme, o britų įstatymai draudžia deportuoti žmogų į šalį, kur gresia pavojus jo gyvybei. Labai tauru, nors dar labiau akivaizdu, kad tai prasilenkia su sveiku protu!
Dar galima prisiminti Belgiją, kur jau aukščiausiu lygiu svarstoma, ar neuždraudus krikščionims švęsti Velykų, nes tai labai dirgina šalyje gyvenančius musulmonus. Ir visa ši savinieka yra vadinama tolerancija tautinėms mažumoms!
Pagaliau visų imigrantų išsvajota Švedijos Karalystė. Jų vyriausybė, skatinama gausių visuomeninių organizacijų ir per televiziją iš gailestingumo raudančių ministrų, į šalį prisileido tiek lengvo gyvenimo ieškotojų, kad miestuose jau seniai susiformavo getai, į kuriuos net ginkluota policija nosies nekiša. Ten veikia islamo įstatymai, islamiška tvarka, ten jau susiformavo kol kas dar nedidelės islamo valstybėlės.
Ir nieko čia nepadarysi, nes nevaržomas žmonių judėjimas, žmogaus teisės, žodžio laisvė yra fundamentalios Europos vertybės. Vargu ar kas nors išdrįs tam prieštarauti. Tačiau savo akimis matome, ką su Europos valstybėmis ir vertybėmis daro tas visiškai laisvas judėjimas, „Raganų kūju“ virtusios žmogaus teisės, daug kartų jokių stabdžių ir atsakomybės neturinčių veikėjų išprievartauta žodžio laisvė.
Beje, ar kam nors reikia tokios laisvės? Juk kai patys nebesugebame apsibrėžti savo gyvenamosios erdvės, savo pakantumo, savo laisvės ribų, tą labai greitai padaro kiti. Tada taip mūsų godota laisvė nepastebimai pavirsta pančiais ir jau niekas nebeklausia, ar tai mums patinka ir apskritai ar mes to norime.
Nesibaigiantys teroro aktai, šimtai žuvusiųjų, baisu. Tačiau ne mažiau baisu yra kiekvieną dieną matyti gatvėse ginkluotus policininkus, įdėmiai stebinčius praeivius, prakaituoti iš baimės metro, kavinėse, kitose žmonių susibūrimo vietose, girdėti, kaip skelbiami vis didesni teroro aktų pavojai, matyti, kaip vaikantis teroristus apsupami ištisi miestų kvartalai, uždaromi oro uostai, greitkeliai, evakuojamos mokyklos, teatrai, drebėti, kad tau į nugarą kas nors nesuvarytų peilio... Ar ne per daug tokios laisvės? Net jei manome, kad nesibaigiančio laisvėjimo tryda yra didžiausia Europos vertybė, vis dėlto reikia sustoti. Juk beribė yra tik Visata, visa kita, net ir laisvė, privalo turėti ribas. Už jų - begalybė, kitaip sakant, bedugnė, į kurią, jei ir toliau tik vėpsosime, netruksime nugarmėti.
