Egidijus BIČKAUSKAS: apie „šišką“, atsakomybę ir prezidentą

Signataro išpažintis

Knygoje „Pasirinkimas. Ataskaita vaikų darželiui" nušviečiamas E.Bičkausko kelias nuo studijų Vilniaus universitete iki aktyvaus Sąjūdžio kūrėjo, Kovo 11-osios Akto signataro, Centro sąjungos kūrėjo, Lietuvos Seimo nario, šiandien sekančio politines naujienas bei reflektuojančio politinius procesus piliečio. Autorius atskleidžia ir platesnei visuomenei negirdėtas detales, lėmusias ne tik atsikuriančios valstybės raidos procesus, bet ir konkrečių politikų gyvenimus, politinės karjeros vingius.

Knygos pristatymo renginį vedęs artimas E.Bičkausko bendražygis, psichologas, rašytojas, eksparlamentaras Vytautas Čepas juokavo, kad autobiografijas labiausiai mėgsta rašyti menininkai, ypač moterys, politikams šis žanras yra tolimesnis.

„Gal iš įgimto kuklumo, kuriuo mūsų politikai pasižymi, gal iš menko raštingumo, kurio irgi netrūksta. Bet tokių memuarų yra nedaug", - akcentavo V.Čepas.

Nepriklausomybę kūrė ne vienas žmogus

Jis pabrėžė, kad visuomenėje formuojama nuomonė, jog Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nuopelnus reikėtų priskirti itin siauram politikų ratui, o gal net ir vieninteliam asmeniui.

„Kas ir knygos autoriaus, ir mano nuomone nėra visiškai teisinga", - sakė V.Čepas, pridurdamas, kad labai daug nusipelniusių žmonių kažkodėl nustumti į istorijos paraštes.

Jam antrino E.Bičkauskas, priminęs, kad pagal Lietuvos laikinąjį pagrindinį įstatymą 1990-1992 m. Aukščiausiajai Tarybai (AT) vadovavo AT prezidiumas, kurio nariu buvo ir jis pats, ir būtent prezidiumas kolektyviai priimdavo svarbiausius sprendimus.

Nuopelnai Č.Juršėno akimis

Renginio vedėjui perskaičius knygą susidarė įspūdis, kad E.Bičkauskas joje aprašomu laikotarpiu buvo kone svarbiausias Lietuvos žmogus. Aišku, E.Bičkauskas kuklinosi, nors ir priminė, kad prezidento dekretuose jo pavardė tris kartus paminėta tiesiogiai kaip vadovo: jam pavesta vadovauti teisinės sistemos reformai, kovai su organizuotu nusikalstamumu bei normalizuoti situaciją dėl savanorių maišto.

„Bet kalbėti, kad aš buvau vos ne pirmas asmuo (iš salės pasigirdo buvusio Seimo pirmininko Česlovo Juršėno replika „šiška" buvai", - aut. past.)... Na, gal, kaip ponas Česlovas sako, šiokia šokia „šiška" buvau", - atsakė E.Bičkauskas.

Č.Juršėnas nesusilaikė nepridūręs, kad E.Bičkauskas, dirbdamas Maskvoje, labai daug padarė, kad Lietuva ne tik iškovotų Nepriklausomybę, bet ir kad būtų pripažinta pasaulyje. Ir net tos pačios „SSRS, kuri mus gniaužė, o Egidijus gniaužimą savo diplomatiškumu labai gerai atlaikė".

Abejonės dėl nenoro pakenkti

V.Čepui iš knygos susidarė įspūdis, kad E.Bičkauskas labai daug abejodavo. Esą tai jam trukdė priimti svarbius sprendimus, kurie buvo labiausiai reikalingi tiek valstybei, tiek Centro sąjungai, kurio vienu iš vadovų politikas buvo.

„Aš žinau, ką visuomeniniame gyvenime gali sukelti vienas neatsargus elgesys. Man asmeniškai nėra svetimas tam tikras avantiūrizmo jausmas. Pavyzdžiui, man šovė į galvą paglostyti gyvoje gamtoje krokodilą. Viduryje Afrikos (gyvoje gamtoje, ne rezervate) atsirado paglostytas krokodilas. Atvirai pasakius, tai - avantiūra, kuri galėjo pasibaigti gana liūdnai. Bet rizikavau asmeniškai aš, geriausiu atveju dar dėl mano elgesio būtų nukentėję mano artimieji. Tačiau sprendžiant valstybės reikalus atsiranda rizika ne man pačiam, o visiems tolimesniems visuomeniniams procesams. Todėl ir būdavo abejonių, kad nepridaryčiau žalos. Galbūt buvo ir atvejų, kad abejodamas pridariau daugiau žalos, negu kad būčiau pridaręs aktyviai veikdamas", - atviravo E.Bičkauskas.

Lietuva - ne pasaulio centras

Istoriką dr. Algimantą Kasparavičių knyga labiausiai sudomino tuo, kad tam tikra prasme yra ne visai lietuviška. Mat, anot jo, dauguma valstybę atkūrusių politikų įsivaizduoja, kad Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą ir pakeitė pasaulį.

„Daliai lietuvių taip patiko būti griovėjais, kad iki šiol eksploatuoja šią temą. Net ir šiandien daro kažką kažkur pirmi ir tempia tuos, kurie „nesupranta", ką reikia daryti. Europa nesupranta ir panašiai. E.Bičkausko prisiminimai šiuo aspektu yra kitokie.

Pasak Egidijaus, Lietuva nėra centrinė figūra. Lietuva, kaip mažas krokodiliukas, sugeba nardyti tarp tų visų banginių. Egidijus, kaip Lietuvos pasiuntinys Maskvoje, ten labai gerai atrodo, savo vietoje. Gal nėra labai didelis, įtakingas, bet yra pakankamai pastabus ir naudingas Lietuvai tais 1990 ir ypač 1991 m.", - dėstė A.Kasparavičius.

Istorikui imponavo ir E.Bičkausko sugebėjimas pastebėti vertybinius dalykus, ypač jo knygoje pacituota karaliaus Jurgio V mintis, kad žmogus, praeityje už kažką apdovanotas, su šiuo apdovanojimu eis ant ešafoto net ir jei vėliau kažkuo nusikalto. Nes tai, ką jis gavo, gavo už kažką praeityje ir joks nusikaltimas to nepaneigia. O dabartinei Lietuvos politinei valdžiai šis moralinis aspektas esą kol kas nėra įkandamas - atimami ir apdovanojimai, kurie kadaise buvo įteikti už tikrai didelius nuopelnus.

V.Čepas A.Kasparavičiaus pasiteiravo, ar Lietuva ne pernelyg pavėluotai bando įamžinti kai kuriuos savo istorinius įvykius. Pavyzdžiui, tik praėjus daugiau nei 30 metų nuo Sąjūdžio įkūrimo pradėta rinkti medžiaga apie tai, nors daugybė įrašų, nuotraukų nebeliko, nuotraukos pageltusios ir t.t. Istorikas gražiai atsikirto, kad toks vėlavimas politikams, kurie labai nori įsiamžinti istorijoje, kaip tik yra labai naudingas, nes kuo įvykis senesnis, tuo jis atrodo svarbesnis.

Nesiekė daugiau valdžios

E.Bičkauskas neslėpė, kad jo santykiai Centro sąjungoje su Romualdu Ozolu buvo gana įtempti, apie tai užsimenama ir knygoje. Tačiau esą tai nebuvo keliama į viešumą, nes konkuruojančios partijos tuo būtų pasinaudojusios (Č.Juršėnas iš vietos iškart replikavo: „tikrai, tikrai", - aut. past.). Pasak E.Bičkausko, didžiausia klaida buvo, kad 2000 m. pralaimėjus Seimo rinkimus jie abu su R.Ozolu principingai pasitraukė iš Centro sąjungos vadovų.

„Skaitant tavo knygą susidaro įspūdis, kad, būdamas politikoje, apkarpydavai savo galimybes turėti daugiau valdžios, daryti didesnę įtaką. Pačiam buvo siūlomos Lietuvos generalinio prokuroro pareigos - atsisakei, ministro postas - atsisakei. Prisimenu, kad būdamas reitingų viršūnėse atsisakei būti Centro sąjungos kandidatu į šalies prezidentus, nors mes tave ant rankų nešėme, stūmėme kaip ožį pro vartus. Kas tai lėmė - nepasitikėjimas savo jėgomis, didesnės atsakomybės baimė, politinė situacija?", - teiravosi V.Čepas.

E.Bičkauskas užtikrino, kad atsakomybės nesikratė. Ir priminė laikotarpį, kai dirbo ypatingai svarbių bylų tardytoju. Jis tada visus dokumentus pasirašydavo, bylas visiškai priimdamas savo žinion - prisiimdamas asmeninę atsakomybę, ko dabar niekas nedaro.

„Lygiai taip pat darbo Maskvoje negalėtum pavadinti atsakomybės kratymųsi", - paaiškino signataras.

Į klausimą, kodėl nesutiko tapti generaliniu prokuroru, E.Bičkauskas teigė atsakęs knygoje, o į prezidentus nesiveržė, nes nesijautė tam subrendęs, neturintis teisės su savo galimybėmis vadovauti Lietuvai.

„Dabar suprantu, kad buvau pasiruošęs ne blogiau, nei kiti", - salę prajuokino politikas.