Ekonomiškai naudinga... kam?

Kuo elementarus vandens skaitiklis su duomenų perdavimo įranga taip nusipelnė, kad apie jį reikia kalbėti įstatymo lygmeniu? Gal įstatyme dar nurodyti skaitiklio pajungimo matmenis, tikslumo klasę, duomenų perdavimo protokolą ir panašias smulkmenas? Ir kam siekti sureguliuoti visus daugiabučius pagal vieną kurpalį? Juk kiekvieno daugiabučio atvejis individualus. Skirtinga namo būklė, skirtingi gyventojai, skirtingos aptarnaujančios įmonės. Visi jie ir nuspręs, kaip geriau. Jei norima svarbesnius dalykus reglamentuoti, tam visiškai pakanka ministro įsakymo. Užverčiant Seimą menkniekiais, kaip šis, lauk įstatymų leidybos broko ir jų nuolatinio taisymo, ką ir matome Seimo darbe.

Nuotolinė duomenų perdavimo sistema leidžia nuskaityti skaitiklių rodmenis, neužeinant į jų įrengimo vietas. Galime nustatyti karšto vandens suvartojimą bet kuriuo momentu ir nevaikščiojant po namus. Tuo sistemos pranašumai baigiasi ir prasideda minusai: didesnės gyventojų išlaidos, iš kurių reikia apmokėti tokią investiciją, mažesnis sistemos patikimumas, išaugusi klaidų ir gedimų tikimybė, kai kada atsirandančios gyventojų baimės dėl aukšto dažnio signalų generavimo butuose esančių skaitiklių siųstuvuose.

Nuotolinės sistemos bus naudingos tada, kai reikalingas didelis duomenų tikslumas ar jų greitas surinkimas tam tikru laiko momentu, pavyzdžiui, išdalinant name suvartotą šilumą pagal šilumos daliklių rodmenis. Karšto vandens sistemose tokio tikslumo nereikia ir nuotolinės duomenų perdavimo sistemos nereikalingos. Jos yra nereikalinga prabanga ne itin turtingiems daugiabučių gyventojams. Tikėtina, kad tokių sistemų įrengimu pirmiausiai suinteresuoti šilumos tiekėjai, dėl šiltų žiemų susiduriantys su nuolat mažėjančiomis pajamomis.

Karšto vandens apskaitai visiškai pakanka, kad gyventojai kas 1-2 mėnesius praneša nuskaitytus ar deklaruotus savo skaitiklių rodmenis. Galima netgi kas mėnesį skaičiuoti gyventojui 1/12 jo metinio karšto vandens suvartojimo, metų pabaigoje užeinant į butą ir patikrinant skaitiklio rodmenis. Paprasta ir pigu. Kam ieškoti nereikalingo sudėtingumo ir brangumo?

Karšto vandens tiekimo mistika

Jau daugiau kaip dešimtmetį tęsiasi sveiku protu nepaaiškinamas karšto vandens tiekimas daugiabučiuose namuose, kai nei techniškai, nei ekonomiškai tokio tiekimo seniai nebėra. Grupinės boilerinės, iš kurių išties buvo tiekiamas karštas vanduo, panaikintos prieš 12-15 metų dėl jų neefektyvumo. Nuo tada karštas vanduo daugiabučiams nebetiekiamas, o paruošiamas pačiuose daugiabučiuose, šilumos punktuose esančiais šalto vandens pašildytuvais. Jei jūs pasišildėte vandenį puode, tai ar jums kas nors tą vandenį patiekė? Ne, nes jūs vandenį pasiruošėte pats. Analogiškai ir daugiabučiuose karštas vanduo paruošiamas dideliame „puode“, kuris yra namo šilumos punkte ir nuosavybės teise priklauso visiems butų savininkams.

Kažkodėl tokie elementarūs faktai ignoruojami. Iki šiol karštas vanduo yra „tiekiamas“ nereikalingo ir nieko neveikiančio tarpininko, vadinamo karšto vandens tiekėju. Jis neva paruošia ir parduoda karštą vandenį už didesnę kainą, negu paruošimo savikaina. Dėl to gyventojų išlaidos už karštą vandenį padidėja 15 proc. Vien tik Vilniaus karšto vandens vartotojams padaroma 4 mln. Eur žala kasmet, o nuo grupinių boilerinių likvidavimo padaryta žala siekia jau ne mažiau 50 mln. Eur. Dėl to kaltas įstatymų leidėjas, nesugebantis pamatyti, kad karalius nuogas...

Deja, deja, Seime nėra žmonių, sugebančių įžvelgti esmę. Pozicija, opozicija, frakcijos, koalicijos sugeba tik bartis ir kaišioti vienas kitam pagalius. Tokia veikla tiems žmonėms suprantama ir lengvai įsisavinama, netgi savaip patraukli. Tuo metu suprasti, kaip atsiranda karštas vanduo daugiabutyje ar iš kokių elementų susideda šilumos kaina - jau visai kito lygmens užduotis. Ji viršija mūsų brangaus Seimo nario jėgas.

Neišmanymo, diletantizmo viruso įveikti nepavyksta.