9 nuotr.Vienas iš atsakymų į šį klausimą, kurį teko girdėti, yra tas, jog dar niekada pasaulyje nebuvo taip vertinama žmogaus gyvybė.
Čia galėtume nusijuokti prisiminę, kiek žmonių žūsta po ratais, kiek miršta iš bado, skęsta plaukdami į Europos rojų, kiek kankinasi pabėgėlių getuose, žūva islamistų išpuoliuose, kiek padėjo galvas Afganistano ir Sirijos kruvinuose konfliktuose ir kituose karuose, ir kaip į šitas žūtis reaguoja vyriausybės, dėl to nė nemanančios keisti savo politikos.
Matyt, dėl to, kad mūsų valdžiai taip pat brangi kiekvieno piliečio gyvybė, Lietuvoje nuolat primygtinai prašoma vyresnio amžiaus žmonių, kuriems virusas itin pavojingas, likti namie. Tačiau kiekvieną kartą, konstatuojant mirties nuo „koronos“ faktą, kai priduriama, kad miruolis - rizikos grupės asmuo, priduriama tokiu tonu, kuris neleidžia abejoti: nieko baisaus. Suprask, jam ir taip jau buvo laikas mirti. Kai kurie gydytojai savo požiūrį žiniasklaidoje reiškia atvirai, nė nebandydami slapstytis už bendresnių frazių, tartum dalydamiesi su Aukščiausiuoju teise nuspręsti, kada kam laikas gyventi, kada mirti. Tokiais atvejais ne juokais kyla abejonių dėl medikų profesionalumo, tiksliau, dėl jų prisiimtos misijos, tokiais atvejais ne juokais kyla klausimas, ar apskritai jie sąžiningai atlieka savo pareigas, ar nerūšiuoja pacientų pagal amžių, turtą, išvaizdą ar pagal kokius kitus kriterijus ir atitinkamai nedozuoja savo dėmesio bei rūpestingumo. Juk kur kur, o būtent poliklinikose ir ligoninėse senukai bei senučiukės pirmiausia „sužino“ savo amžių, kada jau gydytis tampa nebepadoru ir jiems prisieina prisiimti kaltę, kam per ilgai gyvena.
Tačiau šiuo atveju mane sujaudino ne šis įsišaknijęs niekinantis požiūris į senimą, kuriam diskriminacinės spalvos priduoda raginimas likti namuose net atleidžiant karantino varžtus. Ir ne armija lygių galimybių ir žmogaus teisių gynėjų, čiulpiančių valstybės ar suinteresuotų Europos geradėjų pinigus, į šią įsisenėjusią problemą niekaip neatsukančių akių. Ir tikrai ne genderystės virusas, kuriuo didžiuojasi šiandieninis „komjaunimas“, prieš kelias dienas feisbuke demonstratyviai kėlęs savo portretus vaivorykštiniuose rėmeliuose.
Ogi tie patys senukai ir senučiukės ir kiti pasiligojusieji, net iki karantino pačių ar artimųjų valia likę namie, t.y. slaugos ligoninėse ar globos pensionuose. Kitaip tariant, įkalinti negalios karantine. Pagal nubrėžtą saugumo formulę jie turėjo likti itin saugūs.
Bet štai. Prasidėjus pandemijai, vienuose slaugos namuose Monrealyje apsilankius sveikatos apsaugos specialistams, prieš jų akis atsivėrė kraupus vaizdas: pabėgus didumai darbuotojų, nešvarūs, neapgerbti ligoniai tysojo lovose, kai kurie sumirkę organizmo išskyrose, kai kurie voliojosi ant grindų, kai kurie buvo mirę… Šis atvejis dar šiurpesnis, kai žinai, jog Kanada yra šalis, kur socialinė apsauga ir gyvenimo sąlygos traktuojamos kaip vienos geriausių pasaulyje. Juo labiau kad ji - išskirtinio liberalumo šalis, kur individo teisės yra tapusios kone religija.
Daugiau mažiau panašią padėtį fiksavo specialistai ir civilizacijos lopšyje - Europoje. Pavyzdžiui, Ispanijos kareiviai, pasitelkti kovai su pandemija, dezinfekuodami senelių globos namus, pranešinėjo apie pamirštus negyvus kūnus, pabėgusius darbuotojus ir apleistus gyventojus.
Koronavirusas atskleidė didžiulę netvarką bei aplaidumą ir Italijos senelių namuose, sukėlusius pagrįstą visuomenės pasipiktinimą ne tik dėl Lombardijos srityje išryškėjusių skandalų. Prokurorų akiratin pakliuvo daugybė atvejų, kai senukai, net ir turintys aiškių koronaviruso simptomų, nebuvo testuojami ir paliekami kankintis, kai senelių namai buvo tapę kone mirtininkų namais.
Buvo skelbta, kad Anglijoje ir Velse per du pandemijos mėnesius iki gegužės 1 dienos slaugos įstaigose mirė per 12 tūkstančių gyventojų. PSO duomenimis, vienu metu pusę visų koronaviruso aukų Europoje sudarė globos ir slaugos namų gyventojai.
Lietuvoje koronavirusas taip pat yra įsisukęs į globos įstaigų palatas bei kamarėles, kai kurios jų buvo tapusios ligos židiniais (Antavilių pensionatas, Klaipėdos hospisas). Ir nors pandemijos valdytojai mus įtikinėja, kad čia yra kitaip negu margame pasaulyje, vien informacija, pakliūvanti į žiniasklaidą, išduoda, kiek šioje srityje esama ne tik biurokratinės, bet ir žmogiškosios nejautros.
Kai kurie antropologai pirmuoju civilizacijos požymiu laiko sugydytą kaulą, kuris senovėje buvo sulaužytas, o paskui suaugo. Vadinasi, samprotauja jie, žmogus turėjo būti pakeltas nuo žemės, nuneštas į saugią vietą, sutvarstytas ir nepaliktas vienas, kol kaulas sugijo.
Padėti silpnam sunkiu laikotarpiu - tai yra veiksmas, nuo kurio prasideda civilizacija, - sako jie.
Šiandien, regint pasaulio atvaizdą „kovido“ veidrodyje, matyti, kad šiuo atžvilgiu pasaulis podraug su išniekintu tikėjimu, išmestais dievais, išjuoktomis sielos brangenybėmis, su Vakaruos grįžtančia ir net Lietuvoje sulaukiančia sekėjų poligamija (poliamorija), su daugybinėmis lyčių versijomis ir jų pretenzijomis į šeimos altorių, su vaikų žalojimu genderistinėmis nesąmonėmis ir kitomis beprotystėmis bei sveikam protui prieštaraujančiomis tradicijomis vis labiau ir labiau smunka į sutemas.
Palikti silpną (senuką ar senutę) mirti - veiksmas, ties kuriuo baigiasi civilizacija. Ir visiškai nesvarbu, ar jis paliktas pūti senelių namuose, ar kritiniu atveju neprisišaukia medikų pagalbos, nes kažkas iš pašalies nusprendė, kad jam laikas mirti.
