„Cvirkos klausimas“ kaista

Meškos paslauga

Toliau nerimsta aistros Vilniuje dėl paminklų. Artimiausioje darbotvarkėje - paminklo Petrui Cvirkai ir čia esančio skvero likimas. Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas nepritaria Vilniaus savivaldybės planams griauri paminklą, o skverą panaudoti ūkinėms reikmėms. Šią savaitę Vilniaus miesto vicemeras konservatorius Valdas Benkunskas kreipėsi viešu laišku į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską, kaltindamas jį, kad vadovaujasi sovietinių laikų paminklų sąrašu ir yra geras Tomo Venclovos bičiulis. Pašalinti paminklą P.Cvirkai ragina ir žinomas politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, nes „Nepriklausomos Lietuvos sostinėje neturėtų būti gerbiami ar įamžinti kolaborantai ir nepriklausomybės duobkasiai“. Spausdiname P.Cvirkos anūko ir žinomų kultūros veikėjų nuomones.


Vasarą keli politikos mikės melagėliai pavarė ant Cvirkos iš peties. Tas, su išbalinta šypsena, lietuvių literatūros klasiką, tokiu pripažintą dar ikikariniu laikotarpiu, apkaltino „padėjus organizuoti žudymus“, kitas, senatvinės nemigos apimtas, ragino versti paminklą „totalitarizmo režimo simboliui“, o trečioji pilnaties šviesoje isterikavo apie rašytojo „dalyvavimą žmonių valymuose“.

Nepraėjo nė trys mėnesiai, rezultatai akivaizdūs. Pirmasis, laimėjęs sostinėje rinkimus, užsidėjęs neklystamumo sparnus, pakilo į kosmosą skelbti vienintelės teisingos istorijos naratyvo, paremto griovimo ideologija. Nesustrategavo berniukai. Paprastas raktas į žmonių širdis yra kūryba ir ramybė, todėl nenuostabu, kad po atminimo lentų nukabinimo akcijos-atrakcijos, atliktos pagal geriausias bolševikines instrukcijas - neaiškinant motyvų, tyliai, ramiai, naktį, mūsų kosmonautas ėmė kristi į Žemę, reitingo dugnan.

Antrasis Valančiaus Mikė, daug metų sulig ūsiukais puoselėjęs bekompromisio kovotojo su totalitarizmu įvaizdį, susikompromitavo, paaiškėjus, kad visąlaik buvo šalia tų, falsifikavusių nusipelniusių šaliai meno ir kultūros šviesulių biografijos faktus ir partizanų sąrašus, nugulusius ant klaikaus, visomis prasmėmis, pastato sienos.

Trečioji, palojus, papildė Seimo blondinių gretas.

O ką aš? Kreipiausi į Generalinę prokuratūrą su prašymu išnagrinėti šių mikių melagėlių teiginius, paskleistus viešai apie Cvirką, ir bent taip apginti savo senelį. Gavau atsakymą, kad minimi politikai emocingai reagavo į kitų politikų ir žurnalisto viešai paskleistus pasamprotavimus. Neva faktai, kaip kažkas, neįvardijant asmenų, yra matęs (prieš beveik šimtą metų, tik įsivaizduokit, kokių ilgaamžių senolių turėjo atkast), kaip būsimas rašytojas, būdamas jaunas vaikis, susižavėjęs socializmu, nukabino nuo sienos Vytį ir pakabino pjautuvą ir kūjį. Tikrai vertas dėmesio faktas, kuris pagrindžia tai, kad mano senelis padėjo organizuoti žudymus. Susigėdau, užsakiau mišias, ačiū, kad apšvietėt, mielieji, nuo vakar barstausi pelenais.

Arba kitas, šiek tiek rimtesnis, kaltinimas, pateiktas kaip neatremiamas Cvirkos nusikaltimų prieš Tautą, ką ten Tautą, Žmoniją (!), įrodymas. Inkščia, kad užsiėmė žmonių valymu (čia ir kitur šių politikų leksika naudojama tokia specifinė, operatyvinė, matosi, perėję gerą mokyklą), kenkė rašytojui Jakubėnui, liudydamas jo byloje, kurioje pastarasis buvo nuteistas penkerius metus kalėti. Na taip, mano senelis taip uoliai valė, kad pats mirė gerokai anksčiau už skalbiamąjį. Vartant pastarąją bylą ir susipažįstant su jos esme, tikrais faktais, o ne nuogirdomis, Cvirką ne niekinti reikėtų, bet dėkoti jam, kad kartu su Baltušiu, Churginu ir Korsaku gynė savo rašytojų luomo atstovą. Šių parodymų pagrindu Jakubėnas išsuktas nuo katorgos, jam nutraukta baudžiamoji byla už antitarybinę veiklą ir tėvynės išdavimą, kurią pripažinus, grėsė mirties bausmė.

Įdomu, kaip elgtųsi dabar mūsų verslo klasių redaktoriai, pjesių, kur rusiškų keiksmažodžių daugiau nei kitų žodžių, autoriai, „šūdžiais“ kitus rašytojus vadinantys, stojus akivaizdoje tokių bylų, kuomet reikėtų liudyti už rašytoją, kolegą, kuriam saugumas kurpia mirties bausmės bylą? Fantazijos nebūtina turėti, kad matytum, kaip tie drąsuoliai prideda į kelnes, nekalbant apie tai, kad per dieną tris kartus, pagal poreikį, pakeičia pasaulėžiūros spalvas.

Detaliau panagrinėjus prokurorų atsakymą, jame galima rasti ir gana pavojingų dalykų, pvz., jame aiškinama, kad demonstravęs simpatijas socializmui rašytojas gali būti vadinamas tautos priešu. Todėl galiu sau leisti visus ir visas, kurie tarybiniais laikais, būdami sąmoningi žmonės, priklausė komjaunimui ar Komunistų partijai, laisvai važinėjo po užsienius, kurpė ir gynėsi mokslo disertacijas, daug metų dėstė tarybinę propagandą ir mokslinį komunizmą, užsitarnavo profesorių laipsnius, vadinti geniukais ir dar visaip kitaip. Ar nebus taip ne tik padaryta meškos paslauga, bet pradaryta Pandoros skrynia?

Žinau ir nesitikiu. Prokurorams yra svarbesnių užsiėmimų, nei nagrinėti „komunistinės lervos išperos“ kreipimąsį dėl mužikiško šmeižto apie senų seniausiai neaiškiomis aplinkybėmis mirusį senelį. Tačiau kaip apsiginti? Kas kitas, jei ne teisėsauga, turėtų rūpintis, užbėgti už akių, kad nebūtų leidžiama viešoje erdvėje išvešėti nebaudžiamumui, melui, kad laiku būtų sustabdyta agresija? Kad visi žinotų, jog politikams taikomos tokios pat, jei ne aukštesnės, moralės ir atsakomybės normos. Dabar gi, duoda signalą, kad žiūrėk, jei esi politikas, kalbėti gali, ką nori, nieko tau už tai nebus. Politikai savo išskirtines teises turėtų naudoti ne purvo drabstymui ir nesantaikos kurstymui, bet kūrybai ir sutelkimui.

Gaila, kad šįkart prokurorams nusprendus netęsti baudžiamojo politikų veiklos tyrimo, šiems neteks nueiti į gimnaziją perskaityti ištraukų iš senelio aukso fondo. Dar bus progų.

Meškos paslauga, už kurią esu dėkingas istorinį teisingumą bandžiusių vykdyti politikos mėgėjų kuopelei, tai smarkiai išaugęs visuomenės susidomėjimas Cvirkos kūryba: „Cukrinių avinėlių“ pavadinimą naudoja keli gamintojai, bibliotekose prirūksta knygų, žmonės mėnesiais laukia „Frank Kruk“ ir „Žemės maitintojos“, leidyklos sulaukia paklausimų, ar neketina perleisti vieno ar kito kūrinio, net mokyklose pradėjo skaityti „Nemuno šalies pasakas“. Atsirado niekad prieš tai nejaustas susidomėjimas sudėtingu prieškario laikotarpiu ir asmenybių gyvenimu. Įdomių atradimų šioje vietoje aptiks, gerąja to žodžio prasme, sergantys, politiškai neangažuoti istorijos mėgėjai, o ne tuščiai pūstis ir pinigus labiau nei istoriją pamėgę istorijos profesionalai, įjunkę atlygintinai niekinti neatlygintinų, tačiau nuoširdžiųjų darbą.

Tačiau net ne čia yra didžioji politikų-marionečių tragedija, kuomet į tokias aukšumas iškeliamos šiuolaikinės istorijos interpretacijos. Dabar, kuomet miestas auga, geometrine progresija didėja ir noras pasipelnyti jo sąskaita. Godumas liejasi per kraštus ne istorinei atminčiai, ne žinioms, kultūrai ar literatūrai, o įsisavinant viešąsias miesto erdves, žaliuosius plotus. Atminimo lentelių, skulptūrų ar paminklų daužymas, vertimas ar keitimas kitais turi visai kitą kontekstą, kuris yra vietos ir užsienio verslo korporacijų, statytojų ir vystytojų, vietos provincijos lygio politikams nurodinėjančių, kas ir kaip turi būti ir likti mieste, interesų tenkinimas. Kaip ten vadinasi profesija, kur tenkina už pinigus ar įtaką?

„Tautos namų“ projekto vystymas įgaus pagreitį naujomis spalvomis. Groteskiškai skamba, kad šio gražaus pavadinimo objekto ant vieno iš Vilniaus miesto simbolių, Tauro kalno, projektavimo konkurso nugalėtoju sostinės galvos paskelbė užsieniečius, dar užvakar nežinojusius, kur yra Vilnius, o šiuolaikine, savita architektūros mintimi, savo darbais Lietuvos vardą pasaulyje garsinantys mūsų architektūros asai palikti statisto vaidmeny.

Gali būti jog neatsitiktinai. Gali būti, kad nugalėtojų projekto realizacijos dalis su požeminiais privažiavimais, techninėmis patalpomis, užsieniečių akimis sudėlioti per mūsų literatūros klasiko vardo skverą. Nes žino, kad vietiniai tam tiesiog nepritartų.

Su kuo ir reikia pasveikinti mūsų jauną demokratiją.

FRANKRUK

„Prašneko apie patriotizmą. Vadinasi, nori ką nors pavogti“, - šis rusų klasiko Saltykovo-Ščedrino teiginys nuostabiai tinka ir Lietuvoje.

Svajonės apie didžiausios vertės, baisiausiai prestižinėje vietoje esantį žemės sklypą Vilniuje, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sandūroje, ne vienam nekilnojamojo turto vystytojui neleidžia ramiai užmigti - tokia vieta galėtų generuoti didžiulius pelnus. Tik va yra kliuvinys - jame stovi paminklas Cvirkai. Kol jis nepašalintas, apie tolesnius veiksmus kalbėti neišeina. Blogai, kad Cvirka buvo vienas talentingiausių lietuvių rašytojų, bet gerai, kad jis turėjo bjaurių biografijos dėmių - buvo vienas iš dvidešimties įgaliotinių, kuriems pavesta SSRS Aukščiausiajai Tarybai perduoti Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Poetiškai kalbant - parvežti „Stalino saulę“. Negana to, keletą metų po karo, iki pat neaiškios savo mirties, jis dar spėjo pabūti Rašytojų sąjungos pirmininku, paskelbti jam pateiktą „trefnų“ rašytojų sąrašą, pasirašyti dokumentą, kad jie pašalinami iš garbingų plunksnos brolių gretų. Žodžiu, pasmerkti Cvirką yra už ką, tiesiog reikia tinkamai apipavidalinti. Neabejotinai tą užduotį geriausia patikėti tiems, kuriuos, perfrazuojant Leniną, galima vadinti naudingais patriotais.

Procedūra seniausiai nustatyta ir išbandyta. Vyresnieji pamena gilų sovietmetį, kai spaudoje pasirodydavo kolektyviniai darbo žmonių laiškai, smerkiantys, pavyzdžiui, Solženicyną. Pagal principą „neskaičiau, bet žinau“ liaudies vardu būdavo paskelbiami reikalingi kaltinimai. Tokie laiškai buvo signalas pradėti atvirą persekiojimą, šiuo atveju „nugriovimą“. Sakoma, iniciatyva nukelti paminklą kilo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams, kurie savivaldybės Atminties kultūros darbo grupei iškėlė klausimą, kodėl sostinėje vis dar stovi paminklai ir ženklai „politiniams veikėjams, kurie išdavė Lietuvą“ - Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai. Sunku patikėti, bet gal moksleiviai nežino, kad šie „politiniai veikėjai“ buvo dar ir talentingi rašytojai? O prieš reikalaujant paminklą versti, gal vertėjo pasikvieti kad ir Gasparą Aleksą, rašytoją, Cvirkos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoją? Išgirdus pasakojimus apie visas aplinkybes, nuvedusias tokiu keliu, ir kainą, kuri už tai sumokėta, būtų proga pamąstyti, kaip elgčiaus pats, susiklosčius panašioms aplinkybėms. Šiltai sėdint lengva drąsiai ir principingai smerkti kitus.

Bet, kaip sakė Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Atminties kultūros darbo grupė sutarusi apie Cvirką kaip apie rašytoją nekalbėti, nes jam tas paminklas pastatytas ne kaip rašytojui. (Vargu, ar verta ginčytis, bet į Maskvą vyko dvidešimt delegacijos narių, o paminklai pastatyti, ko gero, tik rašytojams.) Matant, kaip tokį subtilų, atsakingą ir daugiabriaunį klausimą sprendžia Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė prie Kultūros ir švietimo komiteto, pradeda atrodyti, kad klausimas išspręstas jau be jos - griovimas įrašytas į koalicijos sutartį, tai belieka dailiai „apžaisti“. Jei jau nuspręsta apie Cvirką kaip rašytoją nekalbėti, tai merui nėra ko atsakinėti ir į Rašytojų sąjungos laišką. Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Restauratorių sąjungos, kitų kultūrinių organizacijų nuomonės irgi nevertos dėmesio.

Vis dėlto šia tema kalbėta - liepos 17 d. Rašytojų sąjungoje įvyko gana aistringas pašnekesys. Kuzmickienė apgailestavo, kad ji vienintelė iš vienuolikos pakviestų kalbėtojų atstovavo pozicijai, kad paminklas turi būti nukeltas. Nors nieko kito ir nebuvo galima tikėtis - susirinko raštingi žmonės, o tarp tokių tikėtis rasti „griovikų“ visada sunku.

Šis skveras su paminklu turi neabejotiną išliekamąją vertę kaip paveldo objektas. Pagal savo metą modernus, jis yra stilingai ir harmoningai suprojektuotas, iš gerų medžiagų, gerai įrengtas. Dėl paties paminklo galima pasakyti, kad jis iš toliau gerai atrodo, kokių nors akivaizdžių sovietinių ženklų neturi. Nei Algirdas Paleckis, dabar sėdintis cypėje, nei kokie kiti panašaus plauko veikėjai ten mitingų nerengė ir nerengs, neprašys Cvirkos, kad važiuotų pas Putiną „gerinti santykių“.

Visokie siūlymai paminklą kaip nors „interpretuoti“ - skulptūrą nukelti ir pastatyti šalia arba parversti - yra tokie pat nevykę, kaip ir kadaise siūlyti projektai Žaliojo tilto skulptūras sukišti į narvus, visaip nudažyti ir pan. Nes tai būtų patyčios, o jos labiau žemina tą, kuris tyčiojasi, negu tą, iš kurio tyčiojamasi. Dabartinės pseudomeninės konvulsijos ant Žaliojo tilto tai patvirtina. Pats griovimas irgi destruktyvus veiksmas. „Joks griovimas niekam neduoda naudos, išskyrus tuos, kurie juo verčiasi“, - XVIII a. teigė anglų paveldosaugos pradininkai. Grūto parkas irgi yra tam tikra patyčių forma, ypač todėl, kad skausmingą istoriją kai kas pavertė versliuku.

Tarkime, Cvirkos paminklas bus nukeltas. Tolesnius įvykius puikiausiai galima įsivaizduoti iš p. Kuzmickienės samprotavimų, girdi, „išgydytame“ (t.y. be paminklo) skvere miestas įrengs „kūrybines erdves“ po atviru dangumi jauniesiems menininkams ar įkurs „cukrinių avinėlių“ pievą. Kūrybinės industrijos, legendinių „žvaigždžių“ pasirodymai, instaliacijos,  ūmai skverą „prikeltų naujam gyvenimui“. Lengva įsivaizduoti, su kokiu užsidegimu būtų surengtas akmenų ridenimo performansas. Jis tikrai būtų įspūdingesnis, negu vienos mergelės vargai, ridenant akmenis nuo MO muziejaus laiptų. Po keleto metų skveras būtų nudrengtas, reikėtų jį tvarkyti, o Europos pinigai baigiasi, savų gaila. Štai tada pasirodys Jo Didenybė investuotojas.

O ką apie statybas paveldo apsaugos zonoje mano Vilniaus meras Šimašius, iki šiol labiausiai pagarsėjęs tuo, kad nugriovė Žaliojo tilto skulptūras? „Architektūra turi būti Vilniaus įvairi, už ką jisai yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, už gyvą urbanistinę struktūrą, kur persidengia įvairūs stiliai“, - sakė meras „Žinių radijui“ 2019 m. liepos 19 d. Negalima nesutikti - prašmatnūs apartamentai tokioje vietoje tikrai perdengtų istorinio miesto centro vaizdą. Tik ar nereikėtų p. Šimašiui priminti, kad senamiestį su prieigomis ir panorama UNESCO saugo dėl to, kad tai unikalus paveldas, o ne dėl kažkokios gyvos urbanistinės struktūros? Priešingai - dėl brutalių monstrų dešiniajame Neries krante, užgriozdinusių istorinę panoramą, dėl ciniškų Misionierių sodų ir panašių persidengimų jau ne juokais svarstoma, ar ne laikas išbraukti Vilnių  iš UNESCO sąrašo.  

Iš pradžių, kol derinami projektai, skveras galėtų būti „gydomas“, pastatant kelis kioskelius, gal net nedidelį prekybos centrą, pavadintą „Cukriniai avinėliai“. Tačiau tai neprestižiška, ilgai tokių niekų tokioje vietoje nelaikysi. Reikės statyti gal apartamentus, gal verslo centrą, gal viešbutį, o gal viską kartu. Paskelbtas dviejų trijų aukštų, dėl statybininkų išsiblaškymo netyčia išaugs iki penkių. „Cukriniais avinėliais“ tokį vadinti kažkaip per smulku. Gal geriau „Žemė maitintoja“? Bet tas pavadinimas labiau pritiktų panašiam kompleksui, kuris bus įrengiamas Gedimino prospekte, buvusiuose Žemės ūkio ministerijos rūmuose, šią sėkmingai išnešdinus į Kauną. 

Aure! Štai tinkamas pavadinimas būsimajam naujam daugiafunkciam kompleksui, išaugsiančiam vietoj buvusio Petro Cvirkos skvero, - „Frank Kruk“!

Darius Kuolys. P.Cvirkos skaitymai

Iš 1947-aisiais Petro Cvirkos rašyto romano „Upė negrįžta“:

„Miestelio aikštėj suveža lavonus. Suguldo. Ir Julius Reišys. Ant jo rankogalio lietuviškas ženklas.

[...]

Ir taip graudu, kai pagalvoji: nė pakasynų žmoniškų, kapo niekas nesužinos… Elziutė man sako: „Neraudok, mama, pamatysi, susirinksim mes visų kankinių kaulus, iš pelkių, iš girių surinksim ir palaidosim gražiai, kai bus laisva Lietuva. Visus jų kapelius mes, lietuvaitės, gėlėm nubarstysim.“

[...]

Klebonas tebevaikščiojo verandoje, susirūpinęs naujai ginkluojamais būriais, naujais viršininkais - partorgais, komsorgais, kurie vis dažniau čia lankėsi, zujo… Jis nekentė naujų valdžios žmonių, jų šiurkščių sprendimų, jų kalbų, jų kėsinimosi į dvasinę žmonių ramybę, į krikščionišką taiką ir Dievą. Klebonas norėjo gyventi taikoje su visais, mažais ir dideliais, skurdžiais ir turtingais, ir dabar Dievo taika buvo pažeidžiama, amžiais nusistovėjusi žmonių tvarka ardoma…

[...]

Mokytojo, Ramono draugo, konfliktas su juo, t.y. Ramonu [pagrindiniu romano veikėju - tėviškėn sugrįžusiu sovietų karininku, įsimylėjusiu partizanų Reišių seserį Adą]. Balius. Įsigeria. Mokytojas pradeda dainuot „Lietuva tėvynė mūsų“. Jis erzina Ramoną, paskum pradeda verkt ir galų gale apšaukia Ramoną išdaviku Lietuvos.

[...]

Mokytojo mintys apie Lietuvą. „Rusijai lengviau buvo priimt revoliuciją dėl to, kad ją darė rusai, kad tai buvo ir tautinis dalykas, o mažoms tautoms ji neša ir nutautimo, didelės tautos įtakos baimę...“ Mintys tos sudomina [sudrebina? - paties P. Cvirkos įrašas pieštuku] Ramoną...“

[LLTI F 5-772; F 83-9; Petras Cvirka, „Raštai“, t. XII, vyr. redaktorius Antanas Venclova, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 160-161, 173, 175-176.]

Bičiulis Virginijus Gasiliūnas, daug metų prižiūrintis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą, vis dudendavo: „Visi dėl Cvirkos kaunasi, bet niekas jo neskaito“. Tad ir prisėdau vakar institute prie Petro Cvirkos pradėto ir nebaigto romano autorinio mašinraščio - paties autoriaus ir redaktorių braukyto ir perbraukyto. Sulyginau su 1956 metais Cvirkos „Raštų“ XII tome publikuotu tekstu: ogi, pasinaudojus Chruščiovo „atšilimu“, paskelbtas visas mašinraščio tekstas - skliaustuose atkurtos ir išbrauktos vietos.

Virgis priminė ir kadaise išeivijos spaudoje paskelbtą Jono Aisčio straipsnį su šio Cvirkos teksto aptarimu. Susiradome 1959 metų trečiame „Aidų“ numeryje išspausdintą Aisčio apžvalgą „Okupuotosios Lietuvos literatūra“.

Jonas Aistis rašo: „Petras Cvirka pats pirmas bus palietęs literatūroje partizaninį judėjimą. [...] Atrodo, kad ta tema bus Cvirką palietusi iki pačių jo sielos gelmių. Jis buvo besiruošiąs tam dalykui paskirti stambų veikalą, kurio fragmentai yra paskelbti XII jo raštų tome. Iš likusių nuotrupų, ypač iš autoriaus rankraštyje išbrauktų vietų, galima spėti, kad tai galėjo būti tikrai didelis kūrinys. Sunku pasakyti, kas pastūmėjo Cvirką imtis taip aštrios ir pavojingos temos. Neišjungiamas ir suabejojimas bolševikinėmis vertybėmis, kuris prasikiša vienoje kitoje jo užrašų knygutės vietoje.“

Dėkui bičiuliui Virgiui!

O, kad toji tikrovė būtų tokia paprasta, kaip kartais norėtųsi, Remigijau Šimašiau, Paule Kuzmickiene, Audroni Imbrasai, Antanai Jonynai…

www. tiesos.lt