BALTAVEIDŽIŲ SKERDYNĖS (II)

Jeigu anais laikais komunistų šūkis buvo „visų šalių proletarai, vienykitės", tai šiandien mums, nacionalistams, tikriausia irgi reikėtų sakyti - „visų baltųjų tautų nacionalistai, vienykitės". Deja, ir Lietuvos nacionalistai, ir ukrainiečiai, ir rusai šios baltųjų tautų vienijimosi būtinybės suprasti kažkodėl negali.

Juk jau ukrainiečiams su rusais tai tiesiog paties Dievo liepta būti kartu. Tai dvi pačios artimiausios slavų tautos, kurios, atrodytų, tiesiog privalo laikytis viena kitos.

Mano manymu ukrainiečiai ir rusai yra apskritai kaip mūsų žemaičiai ir suvalkiečiai. Sakyčiau, netgi žemaitis nuo suvalkiečio skiriasi daugiau, negu ukrainietis nuo ruso. Aš, pavyzdžiui, gerai mokėdamas rusų kalbą, galiu kuo puikiausia suprasti ir ukrainietiškai kalbantį, net pats ta kalba kalbėti, tuo tarpu būdamas suvalkiečiu, aš žemaitiškai kalbančio lietuvio beveik nesuprantu.

Net mūsų mažutėje Lietuvoje yra ir suvalkiečiai ir dzūkai, ir aukštaičiai, ir žemaičiai, visų labai skirtingos tarmės (žemaičių tai tikrai atrodo tarsi kita kalba), tačiau ar tai reiškia, kad mes turėtume dėl to tarpusavyje pyktis, laikyti vieni kitus priešais?

Na tai ir su Ukraina bei Rusija, mano manymu, juk yra viskas panašiai. Kas bent kiek žino istoriją, tą supranta. Kijevas per amžius buvo vadinamas rusų miestų motina (Киев - мать городов русских), viso taip vadinamojo „rusų pasaulio" lopšiu. Būtent iš ten kilo pirmoji Rusijos valstybė - Kijevo Rusia. Iš ten kunigaikštis Sviatoslavas patraukė į kovą su chazarais, ir juos nugalėjo, už ką jų palikuonys ligi šiol slavų tautoms keršija.

Reikėtų pagaliau suprasti, kad Amerika ir, kaip dabar madinga vadinti, „kolektyviniai Vakarai", visus pastaruosius tris dešimtmečius labai aktyviai siekė atplėšti Ukrainą nuo Rusijos. Ukrainiečių protuose buvo forsuotai kuriamas Rusijos kaip didžiausio priešo įvaizdis.

Iškart po 2014-jų vadinamojo „euromaidano", ir Ukrainoje, ir Lietuvoje buvo, pavyzdžiui, išpopuliarėjusi neapykanta artimiausiai slavų tautai persunkta daina, kurioje sakoma, kad ukrainiečiai su rusais niekad nebuvo, nėra ir nebus broliais. Šitos dainos, tapusios tarsi „maidano" himnu, žodžių autorė Anastasija Dmytruk propagandiniais tikslais apsilankė ir Lietuvoje. Beje, kiek pamenu, tą dainą net ir sukūrė ir atliko ne patys ukrainiečiai, o būtent lietuviai, tačiau dainuojama kažkodėl rusiškai. Įdomu ir tai, kad į lietuvių kalbą šitą rusofobišką A. Dmytruk tekstą išvertė ne kas kitas, o „patriarchas" Vytautas Landsbergis. Tiesiog šlykštu man apie visa tai prisiminti!

Dabar juk visiškai aišku, kad Ukrainos tragedijos priežastis slypi tikrai ne pačioje Ukrainoje. Ši šalis paprasčiausia tapo daug galingesnių jėgų antagonistinių interesų susikirtimo lauku ir auka.

Tad ir karas šiandien yra ne tarp Ukrainos ir Rusijos, o tarp JAV ir Rusijos. Amerika kariauja su Rusija vargšės Ukrainos teritorijoje, vargšų ukrainiečių rankomis.

Ukrainoje situaciją būtent ir išnaudojo išorinės jėgos, kurstydamos nesantaiką tarp slaviškųjų „žemaičių" ir „suvalkiečių". Sena kaip pasaulis taktika - divide et impera - skaldyk ir valdyk - tai yra dalis Amerikos ir „kolektyvinių Vakarų" geopolitinio plano. Kiršinti slavų tautas, kad kiršintojui būtų lengviau jomis manipuliuoti.

Čia vertėtų prisiminti įspėjamuosius žodžius, kuriais prieš pat mirtį į brolius slavus kreipėsi globalistų „demokratiniame" kalėjime nukankintas Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius. Tai žodžiai iš jo paskutiniojo interviu: „Rusai! Aš kreipiuosi dabar į visus rusus, nes pas mus, Balkanuose, rusais laikomi ir Ukrainos, ir Baltarusijos gyventojai. Pažiūrėkite į mus ir atsiminkite - su jumis padarys tą patį, jeigu jūs susiskaldysite ir parodysite silpnumą. Vakarai, lyg nutrūkęs nuo grandinės pasiutęs šuo, įsikabins jums į gerklę. Broliai, rusai, atsiminkite Jugoslavijos likimą! Neleiskite, kad ir su jumis šitaip pasielgtų!.."

Tiesiog baisu pagalvot, kaip Užatlantės priešas suskaldė, išskyrė ir supjudė dvi pačias artimiausias slavų tautas. Kiek kraujo to pasekoje jau pralieta ir dar bus pralieta! Niekuo nekaltų žmonių kraujo! Baisu. Tragiška. Absurdiška.

Visiems gerai žinoma, kaip Amerika pastaruosius tris dešimtmečius, po TSRS sugriuvimo, aktyviai siekė atplėšti Ukrainą nuo Rusijos. Pati įžymioji Viktorija Nuland, kur kadaise Kijeve „maidane" visiems dalijo bandeles, labai aiškiai pasakė, kad Ukrainos „demokratizacijos" finansavimas pradėtas 1991-aisiais, t. y. daugiau nei prieš 30 metų.

Dar 2013 metų gruodžio mėnesį ponia Nuland viešai pripažino, jog Amerika į Ukrainos „demokratizavimą" investavusi net 5 milijardus dolerių. Tiesa, tada tai nebuvo oficialus pareiškimas, buvo galima ir nepatikėti, kadangi suma išties didžiulė. Tačiau, kai 2014 m. balandžio 22 dieną, jau po „maidano", ji ir vėl pakartojo tą patį, šįkart interviu CNN (transkriptas vėliau buvo patalpintas oficialiame JAV valstybės departamento tinklalapyje), kad nuo TSRS žlugimo 1991 m. Vašingtonas „demokratijai Ukrainoje remti" išleido būtent 5 milijardus dolerių, tai tada jokių abejonių nebeliko.

Ir, kai po tokio aukšto rango JAV diplomatės prisipažinimo, Rusijos prezidento patarėjas Sergejus Glazjevas apkaltino Ameriką ir kitas NATO šalis išprovokavus krizę Ukrainoje, ponia Nuland labai pasipiktinusi šias pretenzijas atmetė, sakydama, kad tai yra „visiška fantazija". „Mes šitų pinigų neskyrėme Maidano paramai, tai buvo spontaniškas judėjimas", - pareiškė vaišingoji diplomatė.

Aš pakankamai ilgai gyvenu Amerikoje ir gerai žinau, kad amerikiečiai yra labai praktiški žmonės ir savo pinigų vėjais nemėto. Jeigu kas nors investuos penkis dolerius, tai tikisi uždirbti iš to paskui bent dešimt. Na o čia juk kalbama apie net penkis milijardus dolerių!..

Taigi, po Tarybų Sąjungos griūties nuosekliai buvo bandoma paversti Ukrainą 100 proc. proamerikietiška valstybe, esančia ne tik Amerikos įtakos sferoje, bet ir apskritai JAV valdoma. Jeigu ne tiesiogiai, tai bent per savo statytinius. Lygiai taip, kaip dabar yra valdoma Lietuva, tapusi tarsi kažkokia XXI amžiaus kolonija.

Todėl, mano giliu įsitikinimu, išties būtų svarbu išsaugoti slavų vienybę kovoje prieš bendrą priešą - globalizmą, liberalizmą ar „giluminę valstybę" (deep state) - nesvarbu kaip tą šiandieninę „naująją pasaulio tvarką" bepavadintume.

Na ir reikia būtinai pabrėžt, jog tai juk ne tik slavų tautų priešas, aišku, o mūsų visų.

Apie Rusiją šiandien galim galvoti ką tik norim, tačiau rusų nacija - tai didžiulė dalis baltosios rasės, todėl aš, būdamas „baltuoju nacionalistu", jaučiuosi esąs tiek pat rusų tautos nacionalistas, kiek ir lietuvių tautos nacionalistas. Galima sakyti, aš taip pat esu ukrainiečių tautos nacionalistas, nes ir ukrainiečiai juk balta tauta.

Todėl, mano giliu įsitikinimu, lietuvių nacionalizmas, kaip ir ukrainiečių, ir visų kitų Europos tautų, šiandien turėtų ir būti visų pirmiausia visos mūsų baltosios rasės nacionalizmu. Ką čia Amerikoje ir vadina būtent baltuoju nacionalizmu - My race is my nation and my skin is my uniform!

Esu įsitikinęs, jog baltaodžių žmonių tautos turėtų stovėti petys petin žūtbūtinėje kovoje už baltosios rasės išlikimą! Jei nebus visų baltųjų tautų vienybės tiek tarpusavyje, tiek net ir su Rusija (taip, būtent net ir su Rusija, nes tai pati didžiausia balta nacija pasaulyje), mūsų visų išnykimas yra absoliučiai neišvengiamas.

Lietuviai vieni tikrai baltųjų genocidui nepasipriešins. Na, o net jeigu ir pasipriešintų, tai vis tiek niekada vieni nieko nepasieks. Lygiai kaip ir kokie norvegai ar olandai irgi nieko patys vieni nereiškia. Jie juk jau dabar, galima sakyt, ant bedugnės krašto. Net labiau nei lietuviai.

Čia, pasikartosiu, pasirinkimas toks - arba visų baltų tautų vienybė, arba visiems pražūtis. Tad ir belieka pridėti Rusijos bardo Bulato Okudžavos dainos žodžius: Susiimkim už rankų, draugai, kad po vieną nepražūtume (Возьмемтесь за руки друзья, чтоб не пропасть по одиночке)...

Labai gaila, tačiau rusofobija šiandien ir yra pati pagrindinė kliūtis, kuri tiek Lietuvos, tiek Ukrainos nacionalistams užtemdo bet kokią perspektyvą, o ateityje dar labiau užkirs kelius suartėjimui su kitų baltųjų tautų nacionalistais.

Palaikančių šiandieninius Ukrainos nacionalistus tarp amerikiečių nacionalistų yra, beje, tik labai nedaug. Aš tą gerai žinau. Labai kritiškai apie juos atsiliepia net ir įžymusis Deividas Diukas, kuris pats kadaise Ukrainoje praleido nemažai laiko ir netgi gavo iš kažkokio ten universiteto mokslų daktaro laipsnį. Su ukrainiečiais nacionalistais jis tada tikrai labai daug ir artimai bendravo, tačiau šiandien jų visiškai nepalaiko.

Aš pats esu susijęs su vienintele JAV nacionalistinės pakraipos politine partija, kuri vadinasi „Amerikos laisvės partija" (angl. „American Freedom Party"). Aišku, čia ne Europa, ir mūsų įtaka visuomenėje kol kas mikroskopinė, tačiau, esant šitokiai padėčiai, kokia dabar yra, ypač po „blekmaterių" siautėjimo 2020-taisiais ir visko, kas susiję su „koronine plandemija", mes vis tik nusiteikę gana optimistiškai. Ši partija, prasidėjus karui Ukrainoje, padarė specialų pareiškimą, kurio kelis sakinius ir noriu pacituoti: „Mūsų tautas sąmoningai skaldo vadinamasis elitas, kuris nori, kad užuot susivieniję, pastoviai žudytume vieni kitus. Jie bijo mūsų vienybės, todėl padarys viską, kad tik mus išskirtų. Neleiskite jiems pasiekti savo. Kuo mažiau kraujo praliejimo, tuo geriau. Kiekviena prarasta baltųjų gyvybė yra beprasmė tragedija, ir mes turėtume būtent šitaip į Ukrainos karą ir žiūrėti".

Reziumuojant, belieka pasakyti, kad mano protui nesuvokiama, kaip ukrainiečių nacionalistai gali kolaboruoti su „kolektyvinių Vakarų" globalistais - visų tautų priešais, ir tokiu būdu dalyvauti savo tautos pražudyme. Absoliučiai nesuvokiama, ką tenykščiai nacionalistai dabar daro ir kaip iracionaliai ir destruktyviai jie elgiasi.

Man kartais netgi atrodo, kad Ukrainoje nacionalistai yra šiandien ne tiek politinis, kiek greičiau kvazireliginis reiškinys, tarsi kažkokia fanatikų sekta.

Ne paslaptis, kad Ukrainoje, ir ypač po TSRS sugriuvimo, buvo daugybė visokių religinių fanatikų, kai kurie jų sukūrė ten ir išvis kažkokias pasibaisėtinas apokaliptines sektas. Daugelis atsimena 1993 metais per visą pasaulį nuskambėjusią „Baltąją broliją", kuriai vadovavo kažkokia buvusi komjaunimo instruktorė Marija Cvigun (beje, kilusi iš Donbaso), pasivadinusi Marija Devi Kristus. Neformaliai Marija Cvigun save ėmė vadinti netgi Švenčiausia Mergele Marija, skelbdama, kad ji yra visa šventa Trejybė viename asmenyje Jėzus Kristus (tik moteriškos lyties), jo motina, ir jo sužadėtine. Sektos nariai užgrobė Šventos Sofijos soborą Kijeve ir bandė ten įvykdyti masinę savižudybę susideginant.

Dar galima prisiminti Oleksandrą Turčynovą, kuris, būdamas Julijos Tymošenko dešiniąja ranka, iškart po „maidano" buvo paskirtas laikinai eiti Ukrainos prezidento pareigas. Jis irgi buvo sektantas, okultistas, pasaulio pabaigos pranašas, netgi satanistų pastorius, o prieš tai buvo Dniepropetrovsko komjaunimo propagandos ir agitacijos skyriaus vadovas. Galų gale, Turčynovo „dvasiniai ieškojimai" atvedė jį į išeivio iš Nigerijos, kažkokio Sandejaus Adeladži, įsteigtą „Dievo pasiuntinių" sektą. Ir būtent tai tapo jo postūmiu į didžiąją Ukrainos politiką - tarp sektantų, pasirodė, būta nemažai įtakingų Ukrainos asmenų...

Taip kad ir šiandieniniai Ukrainos „banderininkai", mano nuomone, taip pat greičiausia patenka į šią kategoriją ir yra tarsi savotiški kvazireliginiai sektantai, visiškai „užzombinti" tų, kas juos valdo, jais manipuliuoja. Juk užzombintam fanatikui nėra jokio skirtumo dėl ko pasiaukot, nusižudyt ar žūti.

(Pabaiga)

Valdas ANELAUSKAS,
Disidentas, gyvenantis JAV

Pirmąją dalį skaitykite: BALTAVEIDŽIŲ SKERDYNĖS (I)