Aukštojo mokslo reforma nepavyko, universitetų sujungimas stringa.
Apie Lietuvos aukštąjį mokslą prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo fizinių mokslų daktarai: Vytautas DAUJOTIS, Saulius VENGRIS, Eugenijus STUMBRYS ir humanitarinių mokslų daktarai filosofai Krescencijus STOŠKUS ir Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Vilniaus universitetas išsirinko naują rektorių. Ar galima tikėtis permainų. Ar susigrąžins seniausias Lietuvos ir Rytų Europos universitetas būtąją šlovę?
V.DAUJOTIS: Galiu pasakyti, kad tos vertybės yra labai sumenkusios ir viena iš pagrindinių priežasčių, kad pas mus per mažai dėmesio skiriama humanitarikai. Pažiūrėkite, kaip humanitariniai mokslai vertinami, koks jų finansavimas. Universitetas moka už makulatūrą, o ne už turinį. Tai aš galiu patvirtinti 100 proc., nes esu stebėjęs: svarbiausia buvo spaudos lankai, spaudos ženklai, straipsnių skaičius. Viskas vertinama tik pagal tuščią produkciją, makulatūros kiekį. Kuo daugiau tos makulatūros padarai, tuo esi didesnis mokslininkas. Pažiūrėkime, kokius lituanistus ir baltistus turėjome sovietiniais laikais ir kokius - dabar, kokia universiteto lituanistų karta į mokyklas atėjo tuomet ir kokia yra dabar. Viskas nusmukdyta. Aš visada buvau kritiškas buvusio rektoriaus atžvilgiu, jam tikrai nerūpėjo humanitarikai. Universitetas orientavosi tik į tai, kas iš karto duoda pelną.
G.JAKAVONIS: Net karo, pokario metais universitete veikė stipri Lituanistikos katedra, lituanistų būreliai.
S.VENGRIS: Man atrodo, kad Lietuvoje yra viena didelė problema - valstybės strategija. Dalyvavom viename posėdyje, kuriame buvo svarstoma, į kokias europines ir pasaulio struktūras reikėtų įjungti Lietuvos mokslininkus. Paaiškėjo, kad mes nežinom, į ką mums reikėtų orientuotis. Nuomonės yra įvairiausios ir todėl neaišku, kokia yra valstybės politika ir strategija. Tas pat yra ir su švietimo bei aukštojo mokslo strategija. Man šioje vietoje teikia vilčių naujo universiteto rektoriaus pasisakymas, kad faktiškai universitetai neturėtų eiti paskui strategijos neturinčius politikus, bet patys bandytų tą strategiją formuluoti ir kokiu nors būdu įteigti, kad reikia būtent tokios strategijos, jog galėtumėm judėti į priekį. Manau, universiteto paskirtis yra vadovauti šios strategijos kūrimui ir idėjoms. Jeigu pasisektų Rimvydui Petrauskui, ko aš jam nuoširdžiai linkiu, šia linkme pasistūmėti, tai, mano nuomone, su aukštuoju mokslu būtų viskas gerai. Dar viena pastabėlė - nuolatinės kalbos apie aukštojo mokslo kokybę. Man šitas žodis tampa pernelyg nuvalkiotu, juolab kad užmirštama, jog kokybė nėra vien tik studentų pasitenkinimas, neva studentas yra visa ko centre, svarbiausias, kad tik jis nesiskųstų ir pan.
E.STUMBRYS: Reikia mokslininkams, akademikams „atsiimti“ už tai, kas buvo padaryta 1990-1992 m., kai žodis „profesorius“ daug ką reiškė. Paskui prasidėjo jo devalvacija, nes profesorius išmanė visus klausimus. O dabar viskas atvirkščiai - politikai viską išmano ir nustatinėja, deja, matome jų kompetencijas... Jie turi suprasti, kad valstybės strategija yra tarimosi su visais reikalas, kadangi kadencijos yra trumpalaikės - penkeri metai (gink Dieve, aš tikrai nesiūlau jų pratęsti). Mes neturime ne tik valstybės strategijos, mes neturime ir aukštojo mokslo strategijos, nėra į ką orientuotis. Tad kokia yra mūsų politika, koks matymas? Tada, kai nėra ilgalaikių dokumentų, labai sunku ką nors įgyvendinti. Aš iš dalies suprantu ir partijas, kodėl taip apleistas švietimas, aukštasis mokslas ir apskritai mokslas? Nes treji ar penkeri metai švietime ar aukštajame moksle yra labai trumpas laikotarpis. Tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių pagal perkamosios galios indeksą esame ketvirtoje vietoje, nuo galo. Žinot, kas mus „lenkia“? Kolumbija, Meksika, Latvija ir Rusijos Federacija. Turkija yra gerokai aukščiau. Kaip reikėjo nuvaryti aukštąjį mokslą ir paskui dejuoti, kad tik vienas universitetas patenka į 400-uką. Palyginkite Vilniaus universiteto ir Helsinkio universiteto biudžetus.
V.RUBAVIČIUS: Dveji-treji metai šioje srityje yra mažas laiko tarpas ir tie postūmiai turėtų būti sutelktiniai. Tačiau dveji-treji metai yra puikus laikotarpis projektinėms lėšoms, kurių buvo milijonai, šimtai milijonų, įsisavinti. Užtenka ar neužtenka? Mes valstybės neturime, valstybės kūrimo įsivaizdavimas buvo nustumtas į paribius, nes Europos Sąjungoje nereikia valstybės, mes išsivalstybinome ir čia reikia kurti visai kitokį dalyką, atsiverti pasauliui. Tai vienas iš tų dalykų. Kas yra strategija?
Visose strategijose yra tam tikro lygio ideologiniai rėmai - kaip mes įsivaizduojame valstybę ir ką turime daryti pagal tą vaizdinį. O jau paskui kuriame planus, detalizuojame, finansuojame ir t.t. Bet tam vaizdui mintys turi būti priimtinos ir dėl jų turi būti sutarta ilgam laikui. Pavyzdžiui, turi būti sutarta, kad mums reikalinga valstybė ir reikalinga švietimo sistema, kuri žmonėse tą valstybingumą ir valstybinę jauseną stiprintų. Tada styguoti, kaip švietimo sistemoje turėtų būti auklėjamas žmogus, kad išugdytume valstybės kūrėją ir gynėją. Ar mes turime tokį vaizdinį? Neturime.
Švietimas ir sveikatos apsauga buvo pervesti į pseudorinkos santykius, į prekinius santykius. Kas dabar yra dėstytojas ir mokytojas? Švietimo paslaugų teikėjas. Ateina ir tarsi parduoda paslaugas. Taip yra aukštojoje mokykloje, švietimo sistemoje ir sveikatos apsaugos sistemoje. Mes nebeturime gydytojų ir ligonių, mes turime gydymo paslaugų teikėjus. Yra visiškai kitas santykis. Paslaugų teikėjui rezultatas yra nesvarbus. Yra sukurti tokie pseudorinkos santykiai, tačiau jie iškreipia esminius, žmogiškuosius santykius. Nebeliko auklėjimo, mokymo ir pan., paslaugų teikėjas yra visiškai kitoks žmogus. Prekiniai santykiai labai staigiai pradėjo keisti visą socialinę materiją, kuri susijusi su švietimo sistema. Švietimo sistemoje veikiantiems politikams atsirišo rankos - lėšų įsisavinimas. Jeigu mes pasižiūrėsime, kaip keitėsi švietimo ir aukštojo mokslo įstaigų finansavimo struktūra, kiek skirta administravimui ir dėstymui, tai toje srityje pamatysime klaikų administracinių išlaidų šuolį. Kitaip tariant, lėšų balansas persiskirstė. Kiek pinigų buvo įsisavinta per įvairius reforminius projektus ir kas jas taip sėkmingai įsisavino, kad atsidūrėme tokioje padėtyje.
K.STOŠKUS: Norėčiau pasigirti, kad nuo 1956 m. esu to pagarbinto universiteto narys. Bet dabar jau smarkiai nutolau, net nežinau, kas ten vyksta, o iš to, ką skaitau, nesuprantu. Bandžiau susirasti Lietuvių kalbos katedrą, šiaip taip susiradau - Taikomosios kalbotyros skyrius. Vadinasi, kažkam pritaikė. Yra vienas institutas, pavadintas Baltijos kultūrų ir kalbų institutu. Aš maniau, kad ten, bet ten yra baltistika, lenkų katedra ir rusų. Visos šalys, kurios yra prie Baltijos jūros, bet švedų kažkodėl nėra.
Vaizdas yra apgailėtinas, bet visiškai atitinka mūsų valstybės politiką. 2017 m. pavasarį buvo organizuojamas pirmas posėdis apie demografinę krizę, ten man teko pirmą kartą akis į akį susitikti su Sauliumi Skverneliu, mes, kurie esame susiję su tos krizės pasekmėmis, bandėme kalbėti, kad reikėtų sudaryti nacionalinę sutartį, nacionalinį susitarimą. Tačiau niekaip nepavyko išsiaiškinti, kaip reikėtų tą susitarimą surašyti. S.Skvernelis, išėjęs į tribūną, sakė: „Ką jūs mums siūlote? Ką reikia daryti, mūsų ministerijos žino.“ Tai tik parodė, kad premjeras nežino, ką reikia daryti su valstybe. Mes jau tada išpranašavome tokią baigtį. Bendro sutarimo nėra. Mums rūpėjo, kad pirmiausia būtų tęstinumas, nes - vieni pradeda reformą, ateina kiti ir daro naują reformą, viską pradeda iš naujo. Nė viena reforma nebuvo padaryta iki galo.
V.RUBAVIČIUS: Bet pinigai įsisavinti...
K.STOŠKUS: Kadangi buvau įsigilinęs į tą istoriją, man labai rūpėjo, kokie yra prioritetai. Jie turėjo tris sąrašus prioritetų. Pirmas sąrašas buvo saugumo, tačiau ten buvo kalbama tik apie išorinį saugumą, o apie vidinį nebuvo net užsiminta. Antrame sąraše buvo surašyti Vyriausybės prioritetai, o saugumas įrašytas tik penktoje vietoje. Trečiajame rašte surašyti tokie dalykai kaip šeima, emigracija ir pagyvenusių žmonių integravimas į visuomenę. Didžiausios bėdos įvardintos: didelis mirtingumas, emigracija ir menkas gimstamumas. Manau, tai - kas rūpėjo S.Skverneliui. Jis sako, kad šį mėnesį turėsime tokius ir tokius prioritetus. Jei jis prioritetus nustatinėjo mėnesiui, savaitei, tai ką galime kalbėti apie aukštąjį mokslą?
V.DAUJOTIS: Ką reikėtų daryti? Manau, reikia pradėti nuo universitetų. Vilniaus universitete padėtis nėra gera. Buvo užsimota daryti didelę reformą, žmonių komandos važinėjo po užsienį, rinko dekanus, prodekanus, vežiojo. Paskui prasidėjo vadinamieji fakultetų jungimai. Universiteto struktūra pasidarė sudėtingesnė. Buvo katedra, fakultetas ir universitetas, o dabar - katedra, institutas, fakultetas, universitetas. Atsirado daug daugiau administracijos. Buvo pasakyta, kad sumažės administracinis barjeras, tačiau buvo vienas teisės skyrius, dabar atsirado ir antras. Vienas - teisėtvarkos, kuriame kuria įstatymus, kitas - įstatymų taikymo. Kažkada buvo vienas studijų skyrius, dabar yra trys studijų skyriai ir didžiausias iš jų - Studijų kokybės skyrius. Ten sėdi tokie berniukai ir mergaitės, kurie turi užtikrinti studijų kokybę. Jeigu dėstytojas ar dekanas yra neįgalūs užtikrinti studijų kokybės, tai juos reikia skubiai atleisti, bet ne... Sukuria dar vieną skyrių. Jei pažiūrėsite į atskirus fakultetus, tai ten taip pat yra žmonės, kurie priimti studijų kokybei užtikrinti: 29 dėstytojai ir 6 prižiūrėtojai. Eilinių skyrių vadovai uždirba daugiau nei profesūra.
S.VENGRIS: Meilė Lietuvai, kaip mūsų gyvenamai žemei, prasideda nuo šeimos. Jeigu šeimoje yra tokios nuostatos, tada žmogui žodis „Lietuva“ turėtų sukelti graudulingą pasididžiavimą. Tačiau politikoje ir aukštojo mokslo politikoje toks dalykas kaip tarptautiškumas yra suvokiamas gana primityviai. Manoma, jeigu visi kalbėsim angliškai, rašysim angliškai ir visose miesto gatvėse reklama bus angliška, tai pasieksime tą tarptautiškumą. Estijoje aukštajame moksle yra labai paprastas dalykas, ten aukštojo mokslo siekiantys žmonės, studijuoja nemokamai, jeigu - vienas iš reikalavimų - mokosi estų kalba. Pas mus kuriamos arba stengiamasi sukurti grupes žmonių, kur būtų dėstoma kokia nors užsienio kalba, paprastai anglų, ir tai yra labai didelis pliusas, vertinama labai aukštai.
E.STUMBRYS: Dažnai bet koks šūkis ar žodis, kurio imasi politikai, greitai devalvuojamas. Profesionalumas yra didelė vertybė, bet seniai jis diskredituotas kaip žodis. Per pusmetį matome, kad gerovė jau beveik virto parodija. „Gerovės valstybė“ yra plačios reikšmės, bet apie turinį niekas nediskutuoja.
V.RUBAVIČIUS: Pirmiausia reikia susitarti dėl valstybės, ar mums ta valstybė yra reikalinga, ar mes ją kuriame. Aukštasis mokslas neegzistuoja be švietimo, be mokyklos. Buvo Meilės Lukšienės programa lietuvių mokykloms, nuo kurios nusisukta. Pirmiausia reikia žinoti, kokio jauno žmogaus mes norime. Turi jis būti kūrybingas, savikritiškas, sugebantis analizuoti, sugebantis prisitaikyti prie naujų, besikeičiančių sąlygų, bet, svarbiausia - kūrybingas, atsidavęs savo tėvynei. Čia būtų tam tikra ideologija. Čia yra paprastas ir techniškai išsprendžiamas dalykas, beje, tą pokariu darė visų kapitalistinių šalių reformuotojai švietimo sistemoje. Visi aiškiai suprato, kad jeigu nori ką nors padaryti su valstybe, tai pirmiausia reikia daryti su mokykla, o kad darytum su mokykla, turi būti mokytojo socialinis statusas labai aukštas, kad tikri mokytojai ir jauni žmonės norėtų ten likti. Jie susiejo mokytojų atlyginimus su viceministrų ir savaime, kad ir ką biurokratai darytų, procesas tęsiasi. O ką mes padarėme? Mes menkinome mokyklos statusą ir jau neturime mokyklos. Dabar mokytojai tapo skaičiuotlininkais, turi skaičiuoti valandas, uždarbį ir mokymui nelieka vietos. Antras dalykas, humanitarinių ir gamtos mokslų perskyra. Pas mus tarptautiškumas, kurį nustatė ir įtvirtino gamtamokslininkai, yra paprastesnis: mokslas yra universalus, mokslas turi būti skleidžiamas tarptautiniu lygmeniu. Šitą tarptautiškumo politiką skatina ir Europos Sąjungos mokslų politika, nes Europos Sąjungai yra toks netiesioginis noras išrauti, nušakninti mokslo bendruomenes ir ypač humanitarines, nes jų darbas nacionaliniu lygmeniu yra toks nacionalizmo pasižaidimas. Mes pradėjome taikyti tą tarptautiškumą kaip absoliutų dabartinės politikos gėrį ir akivaizdu, kad jis naikina humanitarinę kryptį labai stipriai, nes humanitarinė sritis negamina parduodamų ar galimų parduoti produktų. Tie visi vertinimai yra fiktyvūs dalykai. Atsiranda dar vienas labai stiprus ir ideologinis, ir finansinis žaidėjas - rinkas valdantis elitas. Pasižiūrėkime, kas formuoja mūsų aukštojo mokslo strategiją ir ką dažniausiai kviečiasi medijos? Mes matome pramonininkų konfederacijos atstovus, statybininkus, nekilnojamojo turto vystytojus, kurių pasiūlymai yra nepaprastai primityvūs, bet jie turi ideologinį ir labai aiškų užtaisą, kad aukštasis mokslas, tiek ir visas švietimas, turi tarnauti rinkos poreikiams.
K.STOŠKUS: Kodėl sunaikino mokytojų rengimo universitetą, padalino į įvairius padalinius ir sako, kad jie parengs mokytojus. Kas darosi? Koks sunkus kelias buvo nuo Šiaulių, Klaipėdos, kiek įdėta pastangų, kol pagaliau buvo įkurtas Vilniaus pedagoginis universitetas. Tačiau koks yra dabar rezultatas? 85 proc. absolventų nori išvažiuoti iš Lietuvos. Kokios yra mūsų mokyklos? Bijo mokytojai kalbėti apie patriotizmą, su dabartine perspektyva aš nieko gero nematau. Ankstesni pedagogai ne šiaip sau dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ar istoriją, jie galvojo, kaip padėti savo gimtajam kraštui, nes jie buvo pasišventę žmonės.