1 nuotr.Šiandien reikėtų prisiminti ne tik penkis didžiuosius šio rašytojo-mąstytojo romanus, bet ypač įstabų jo apsakymą „Juokingo žmogaus sapnas" (Сон смешного человека), paskelbtą "Rašytojo dienoraštyje", 1877 m.
...Istorija - lapkričio 3 d. Herojus klaidžioja po niūrias, tamsias Sankt Peterburgo gatves. Jis svarsto, kad ir jo, ir visų žmonių gyvenime nebėra prasmės. Visiems juk viskas "vis vien". Tai įsitikina ir užėjęs pas draugus. Ir gimsta sprendimas - nusižudyti. Jis jau seniau nusipirkęs revolverį, tad parodysiąs pavyzdį, ką turi daryti tikras žmogus. Juk viskas "vis vien".
Niūrios nakties danguje jis pastebi vienišą žvaigždę, kuri jį sujaudina, ir tą akimirką prie jo pribėga maža mergaitė. Ji meldžia pagalbos mamai. Pasakotojas mergaitę nuveja - juk viskas "vis vien", ir patraukia į nuomojamą kambarį. Kur nugrimzta kėdėje ir pasideda ginklą šalia. Tačiau... jį vis graužia sąžinė dėl nuvytos mergaitės. Nuvargęs nugrimzta į sapną.
Ir jis šauna sau į širdį.
Bet jo nepalieka sąmonė ir šaltame kape. Staiga viskas prasiveria ir angelas išneša jį į kosmosą. Skrydis begalybėje, iš kurios pasakotojas nusileidžia planetoje, labai panašioje į Žemę, regis, idiliškoje Graikijos saloje. Čia žmonės gyvena labai gražūs, jie nepaliesti žmonijos nuopuolio, jie palaiminti, nepažįsta nuodėmės. Čia - Aukso Era. Žmonės dainuoja kaip paukščiai, o senatvė su jaunyste susiėmusi rankomis. Ideali žmonija.
Tačiau herojus ištvirkina tuos žmones. Kūniška aistra ir melas, ir kerštas, ir kraujas... Melas gimdo išdidumą, išdidumas tampa visų nuodėmių priežastimi; ima kurtis partijos, grupuotės ir kyla karai, o ir kova už taiką. Tapę nusikaltėliais, žmonės išranda teisingumą... Mokslas apie gyvenimą išstumia gyvenimą... Herojus ima maldauti žmones grįžti į kelią - Aukso Erą, ir prašo nukryžiuoti jį, ištvirkinusį visus. Bet žmonės bėga nuo jo, kaip nuo raupsuotojo.
Pasakotojas pabunda.
Dabar jis supranta, kad toli gražu ne "viskas vis vien" ir išeina ieškoti mergaitės, kurią taip žiauriai atstūmė.
