3 nuotr.Rugsėjo 18 dieną lietuvių vaidilos Juozo Tumo gimtinėje Maleišiuose (Anykščių rajonas) įteikiama VAIŽGANTO premija. Šia proga galiu pasakyt:
Kanauninkas Juozas Tumas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Kiek švelnumo ir gelmės žmonės suteikdavo tiems dviems vardams -- "kanauninkas" ir "monsinjoras"!
Su Kazimieru Vasiliausku mane siejo daug kas, mokiausi iš jo "plačiosios krikščionybės" nelyginant būčiau mokęsis iš Vaižganto.
Monsinjoras gyveno nelyginant Vaižgantas, patiriantis XX amžiaus pabaigą. Vaižganto paveikslas kabojo virš jo darbo stalo, "Vaižganto raštai" būdavo nuolat atversti prieš jo akis.
Kartą, po ilgo mudviejų pokalbio, monsinjoras paėmė nuo lentynos penktą tomą (kovų už kultūrą ir tautą publicistiką!) ir suraitė štai šį įrašą.
Parašė tarsi ir Vaižganto vardu. Kaip tuo didžiuotis? Bet tebus taip.
Šis įrašas yra didžių laikų ir didžių žmonių sąšauka, kurios liudininku tapau.
O ar dalyviu?
Šiandien Vaižganto premijos vardu galiu pasakyti: mes ne juokais paskiriame save žmonėms, tai yra tautai.
--------------------------------
DĖKOJU VISIEMS, PASVEIKINUSIEMS.
O ypač perskaičiusiems "Kauno Saulę".
Šioje knygoje išlieju savo meilę VAIŽGANTUI, ypač vigilijoje "VAIŽGANTIANA".
VAIŽGANTAS, mano įsitikinimu, buvo SUKURTOS LIETUVOS / NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS pagrindinis, esminis, svarbiausias "genius loci" - vietovės dvasios žmogus, "cementavęs" visą visuomenę/viešuomenę /tautą.
DĖKOJU VAIŽGANTUI IŠ VISOS ŠIRDIES.
