Arvydas JUOZAITIS: Broliai ir sesės, velnio sėkla pasėta!

Vakar parašęs apie šventeivų reikalą - Seimo bandymą sušventinti V. Landsbergio figūrą - visų komentarų nei perskaitau, nei įkandu. Bet aišku viena - mitų jūra. Neapykantos bangos. Velnio sėkla pasėta, ji pašėlusiai veša, verčia žmones kalbėti apie V. Landsbergį kaip apie nūdienos reikalą. O juk nėra jokio reikalo. Tai bergždžias, nuodingas reikalas.

Ši Seimo kampanija labai primena genderistus ir jų Lytinę utopiją - ji varoma per galvas kaip buldozeris. Nėra rimtesnių reikalų, nebėra! Lyg Lietuva netuštėtų, lyg šeimų gausinimo reikalo nebūtų, lyg smulkaus verslo nereikėtų gelbėti, lyg nacionalinio banko nereikėtų, lyg didysis kapitalas nevarytų žmonių iš Lietuvos ir nešauktų pigių imigrantų. Nieko nėra. Lietuva dūsta, o čia -- prašome, "valstybės vadovo" reikaliukas! Isterija.

Žodžiu, taisoma eilinė puota maro metu. Savižudybėn linkusios tautos nervai tampomi, kad tauta visai pasiustų, kaip musės prieš nušluosiančią jas audrą.

Lietuva yra vienintelė lietuvių vieta pasaulyje, o ji dabar niokojama su ypatinga neapykanta. Ir kam? kalbant tik apie "vietą vadovėlyje" - tą menką reikaliuką? Ir kelis paminklus? Antkapinius.

V. Landsbergis ir jo davatkos jau 1990 metų darė viską, kad jis liktų "vienas ir tik vienintelis". Net referendumą jam buvo sumanę -- padaryti prezidentu be Konstitucijos. Tada pralaimėjo, tauta dar nebuvo tiek pamišus ir gendersitai nebuvo tiek įsiutę ir paramos susimedžioję.

Buvo viskas rimčiau. Reikia minėti daug "pirmųjų".

A. Brazauskas? Dabar jis padarytas komunistu-išdaviku, kur ten! Nors būtent jis pralaužė užžiedintą mazgą "Vilnius-Maskva". Sąjūdžio pirmeivė K. Prunskienė? Ji nupiešta kaip "šatrija" ir KGB agentė, kur ten! O juk ji ir tik ji kaip tikra Lietuvos vadovė apskrido pasaulį. Ji pasaulio akyse - pirmoji Lietuvos valstybės vadovė, nes premjeras Vakarų pasaulyje yra pirmasis asmuo. 1990 metais buvo didis vojažas. K. Prunskienė, JAV lietuvio-milijonieriaus Juozo Kazicko lydima, buvo priimta to meto pasaulio viršūnėse, -- susitiko su JAV prezidentu Dž. Bušu, Didžiosios Britanijos premjere M. Tetčer, Prancūzijos prezidentu F. Miteranu, Vokietijos kancleriu H. Koliu. Po šių susitikimų M. Gorbačiovas buvo priverstas derėtis su Lietuva.

Bet tada K. Prunskienė ir buvo pasmerkta V. Landsbergio ir jo klikos. Žinoma, ją pasitiko Vilniaus oro uoste, bet pažvelkite į tas nuotraukas: ją pasitinka budelių akys, sakančios: "Kaip drįsai būti pirmąja? Galas tau." Lietuvos pirmosios Vyriausybės visai nereikėjo versti 1991 sausio 8 dieną. Bet K. Prunskienė buvo pasmerkta, nes ji pirmoji pasaulyje, ir buvo negailesningai nuversta. Ne, ne Maskvos, o "savųjų".

Taigi, broliai ir sesės. Ar girdėjome nūdienos nuodingų aistrų jūroje bent rimtą žodį apie visa tai kalbant? Ne. Net politologai-plepiai tyli, ir istorikai tyli. Bailių liaudis. Bet kapot savo artimą be jokių argumentų, popieriukais ir riksmais apsiginklavus? O, labai mėgsta ši liaudis. Tik ištark dabar dvi pavardes - Brazauskas ir Prunskienė -- užkapos negyvai. Kaip zulusai kokie. Tiek sisteminiai užkapos, tiek "opoziciniai lyderiai" užkapos. Ir mane dabar vėl kapos. Į sveikatą.

Taigi, velniškai genialus "valstybės vadovo" mitas diegiamas. Dabar kartus su genderistų Lytine utopija. Bjauri giminystė, reikia pripažinti.

V. Landsbergis ir vien jis - jis ir tik jis... ir Lietuvą... Taip sakant.

Taip, jis savo ir savo šeimos reikalus pasidarė -- nusitiesė -- iš Lietuvos kilimėlį.

Tik ar mes kilimėlis?

Antanas Maceina tai pavadino paprastai - NIEKŠYBĖS PASLAPTIMI

Vito Tomkaus trigrašis : Kaip tų dienų liudininkas, buvęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys ir TSRS AT deputatas, o taipogi - Kazimieros Prunskienės "Šatrijos" demaskuotojas bei Vytauto Landsbergio "lyderystės" iniciatorius privalau įkišti savo trigrašį. Arvydas Juozaitis savanoriškai paliko Sąjūdžio Tarybą iškart po manęs: aš tam pasiryžau, kai Sąjūdžio Seimas pareiškė, jog privalau kritikuoti tik komunistus, o naujus ponus tik liaupsinti ir girti, o A.Juozaitis nebegalėdamas apsikęsti su išprotėjusio profesoriaus intrigomis. Visi bendražygiai, kurie pasiliko tarnauti "Dėdulei" (K.Prunskienė, R.Ozolas, Z.Vaišvila ir kt.), buvo be gailesčio sutrypti ir paniekinti. K.Prunskienė nebuvo jokia KGB agentė: prasidėjus šantažui, ji iškart paskambino man ir davė atvirą interviu "Respublikai", kuriame prisipažino, kad kaip mokslininkė dalyvavo užsienyje konferencijoje ir po to buvo priversta parašyti ataskaitą saugumui. "Šatrijos" pseudonimą KGB darbuotojai patys prilipdė. Štai ir visas jos "bendradarbavimas"!

Lyginant su drg.Landsbergiu, jaunystėje įdavusiu saugumui savo suolo draugą Aloyzą Sakalą, kuris dėl to buvo ilgam ištremtas į Sibirą, K.Prunskienė yra "nekalta mergelė". O jos kaltė yra ta, kad, būdama visa galva aukščiau už apsišaukėlį "prezi..." (dovanokit, bet negaliu net viso žodžio ištarti), po garsaus vojažo per pasaulį Premjerė Kazimiera Prunskienė išgarsino ne tik Lietuvą, bet Vakaruose buvo pakrikštyta "Gintarinė ledi", t.y. prilyginta Anglijos Premjerei Margaret Tečer, kuri garsėjo kaip "Geležine ledi". Tada Kazimierą ir užsipuolė KGB dėl "Šatrijos" raštelio, o Landsbergis dėl pakeltų kainų (beje, suderintų su Vyriausybe), nes ir KGB, ir profesorius pajuto savo egzistencijai grėsmę. Mat tuo metu visi reitingai, pasaulio ir Lietuvos visuomenės simpatijos buvo K.Prunskienės pusėjo, nes ji išgarsėjo kaip pasaulinio lygio vadovė. Apie jos vojažą rašė visa pasaulio spauda, o Lietuva tuo didžiavosi ir ją gerbė. Šalia jos mekenantis Landsbergis tebuvo nykštukas...

Jau vien tai, kad vienu metu mūsų "Gintarinę ledi" užsipuolė ir TSRS saugumas, ir Landsbergio šutvė (pasak Pavilioniuko) įrodo, kad ji buvo pavojinga ir Maskvai, ir komunistams, kurie buvo aplipę "Dėdulę" iš visų pusių: Liudvikas Sabutis, Artūras Paulauskas, Nijolė Oželytė... Nemanau, kad tai tik atsitiktinumas. Jau veikiau interesų sutapimas, kuomet sistema susidūrė su potencialia šalies vadove, kuriai rūpėjo ne tik globalūs, bet ir tautiniai interesai. Ji siekė normalių santykių ne tik su Vakarais, bet ir su Rytų valstybėmis, nes kaip ekonomistė žinojo, kad geriau su visais prekiauti, nei kariauti ir loti ant savo kaimynų. Panašios taktikos laikėsi ir Algirdas Brazauskas, kurio dėka, esu tikras, Lietuva išvengė dešimtkart daugiau aukų, nei per Sausio įvykius, nes visus konfliktus Maskvoje A.Brazauskas "amortizuodavo" su M.Gorbačiovu, kuris iki galo tikėjo, kad situacija tebėra "iš viršaus" kontroliuojama. O V.Landsbergio "žvaigždės valanda" sužibo, kai prireikė kraujo ir aukų...

Puikiai suprantu, kad Landsbergio fanai nenori girdėti karčios tiesos apie savo kumyro niekšybes. Nes pasijustų nusivylę savo gyvenimu, kaip tie stalinistai, kurie apie represijas tik po ašaringų Stalino laidotuvių sužinojo. Prieš tai visi tikėjo, kad šaudomi tik japonų šnipai, panašūs į dabartinius "KGB-istus", nors KGB jau seniai nebėra. Ta proga bent aptarkime, koks būtų vertas pagarbos šalies vadovas, kurio titulo gviešiasi ir vis iš tautos negauna profesorius. Su KGB susidurti tarybiniais laikais teko ne vienam, bet dauguma stengėsi visaip išsisukti. Ir tik užkietėję niekšai ryždavosi įskųsti savo artimą, pasmerkdami jį tremčiai ar net mirčiai. Tad Landsbergis su Sakalu pasielgė kaip didžiausias niekšas. Mainais gavo privilegijų sau ir visai savo giminei. Bet kaip sakė vienas storas bankininkas ir buvęs Burokevičiutės rinkimų štabo vadovas, moralė nebeegzistuoja. Logiška! Antraip niekšai sėdėtų ne valdžioje, o vietoj Paleckiuko. Tokia būtų ir Dalios dalia, ir profesoriaus galas.

O jei būtų išlikę bent kiek žmoniškumo ar nors lašelis moralės, geras vadovas pirmiausia pasirūpintų ne savimi ir ne savo dabartiniais subinlaižiais, o pirmiausia disidentais, kurie dėl Nepriklausomos Lietuvos savo gyvybe rizikavo, po to - Sąjūdžio pirmeiviais, kurie rizikavo dėl savo Tėvynės ateities, kuomet dabartiniai "lyderiai" dar net nebuvo gimę arba tūnojo tykiai kaip pelės po šluota. O ką matom mes?! Įsiviešpatavus Landsbergio diktatūrai, disidentai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Petras Gražulis ir kt. nustumti į užribį arba vaizduojami klounais, LPS iniciatyvinės grupės nariai (Juozaitis, Radžvilas, Songaila ir daug kitų, jau mirusių), kurie, atlikę savo misiją, nesiveržė į valdžią, o grįžo prie savo profesijų, buvo gyvi palaidoti ir ištrinti iš istorijos. Argi ne šalies vadovo pareiga buvo neleisti, kad taip nutiktų? Bet negi pats sau uždrausi? Didybės manija - beribė, o vietos istorijos vadovėliuose - tiek nedaug. Dar neaišku, ar pačiam pavyks tarp prezidentų įsiterpt.