A.Rusteika: Silpnapročių ir lepūnėlių „balius“ baigiasi

Tačiau viskas gali akimirksniu sugriūti, jei vaikinas, pareikalavęs paklusnumo ir pagrasinęs jėga, savo ketinimų neįvykdo ir tik riebiai keikiasi. Visa baime paremta tvarka subliūkšta, nes niekas jo nebebijo.

Ekonomiškai, finansiškai ir politiškai viskas brendo seniai, tačiau tapo kūnu B.Obamai neįvykdžius grasinimo Sirijos vadovybei - tokia tvarka subyrėjo. Jei nesugebėta sutvarkyti iš visų pusių sukilėlių apgulto diktatoriaus, tai ko tada bijoti daug stipresniems žaidėjams? Visi, kas tik netingi, ėmė siųsti kokias tik nori kariuomenes ir ginklus į Siriją. Ir štai, gana greitai kariniu požiūriu reikalas užbaigtas.

Ir dėl Artimųjų Rytų krizės sprendimo tariasi jau tik Rusija ir Iranas su Turkija, Amerikos net nesiteikia pakviesti prie derybų stalo. Tokios gėdos, karinio ir diplomatinio pralaimėjimo šiame regione Amerika nebuvo patyrusi niekada, net SSRS laikais, kai priešininkai buvo daug stipresni visais atžvilgiais.

Besibaigiančio karo ir tvarkos atkūrimo Sirijoje kaina yra pasaulinės tvarkos griūties pradžia. Visi, kas neaklas ir neišprotėjęs, seniai pamatė ir suprato, kad Amerika dėl savo prarandamos įtakos rimtai nebekariaus. Todėl ateina tie, kurie kariaus, ir pasiima, kas blogai padėta, nes globalioje politikoje galios vakuumo nebūna.

Stipriojo baime pagrįstai tvarkai sugriuvus, jai atstatyti prireikia daug didesnio galios panaudojimo, kuriam ryžto, resursų ir jėgų gali ir nepakakti. Europos Sąjunga reanimacijoje ir neaišku, ar ją perkels į palatą, ar išveš priekin kojomis - niekas pasaulyje į ją seniai dėmesio nebekreipia.

Keičiasi jėgų pusiausvyra ir ja pagrįsta įtaka, persistumdo interesų ribos, pasaulio įvykius lemiančios grupuotės tą suvokia ir strateginiai planuotojai patyliukais jau braižo naujos geopolitinės architektūros variantus. Gal galvojat, kad tęsis džiugi demokratijos fiesta, į horizontus vis žygiuos tūkstantiniai pupuliukų paradai ir visų varlyčių teisės bus apgintos?

O gal tikitės pabūt visiems ponams geručiais, patupėti po šluota - nelįsim, kur nereikia, nusipirksim dar keliolika haubicų ir mūsų niekas nelies? Neturėkim iliuzijų, tokioje vietoje gyvename - mus palies pirmiausia. Melskimės, ruoškimės ir treniruokimės - mums teks būti tvirtiems. Išglebėlių, silpnapročių ir lepūnėlių laikai baigiasi.

Ir čia iškyla neišvengiamas klausimas, kas geriau. Ar tikras, atviras ir baisus priešas, kuris gali tave sunaikinti, ar du viename - pats nežinantis savo tikrumo ir dėl naudos pas nugalėtoją laiku atšliaužęs momento draugelis?

Ar komunistas M.Burokevičius, dėl įsitikinimo mirusia idėja pasirinkęs savo tautos išdavystę ir šeimos gėdą, baigęs kalėjimu ir mirtim blokiniam bute, užmaršty ir visų niekinamas? Ar tos vėtrungės, kurios pasisuks pasikeitus vėjui - komunistai, tapę aršiais dešiniaisiais, dėl naudos pasirinkę savo pašarinių įsitikinimų išdavystę, padarę svaigias politikos karjeras ir savo sodybose sočiai laukiantys valstybinių titulų, pensijų ir laidotuvių?

Atsakykit sau be jokių pigių pafilosofavimų, tik kas taip arba kas ne, ir kodėl. Ir po to į kitą klausimą - kas ir kaip būtumėm pasielgę patys, jei būtų atsitikę kitaip? Tik be gražaus melo, prašom. Jei nuoširdžiai ir tyliai patys sau pagalvosit - suprasit nemažai apie pasaulį ir gyvenimą.

Man tai atgrasūs abu kraštutinumai, bet dabar (o ne praeity) - jau nebe vienodai. Burokevičininkai mažiau, nes jie nieko nebelemia ir yra mirę. Tautiniais patriotais patapę, riebiai atsipenėję dešinieji komunistai pavojingesni.

Nes tikro pavojaus akivaizdoje išsilakstys. Dauguma vadinamojo elito išsibėgios, o likusieji pasiduos, atsiduos ir susitaikys. Taps savais, kaip jie gerai moka. Jie ir patys tą žino, ir jų antikomunizmas ir patriotizmas yra tik parodomasis dobermanų aršumas, kaukė kiaulių „baliuje“. Bailiai visada drąsūs, kol nereikia.

Išgelbėtų kaip visada - lūzeriai, runkeliai, tie, kurie atstumti, kurie tyli ir abejoja, kurių dabar tarsi nėra. Nemažai jų būtų ir iš tų, kuriuos dabar vadiname priešais. Nėra ir nebus geresnio mokytojo ir vaisto už realybę, kuri ateina.