Komunistiniame pasaulyje nomenklatūra žmones laikė neišmanėliais. Tiesiai į akis nesakydavo, bet visaip duodavo suprasti. Nueidavo sąjūdininkai pas kokį nors vykdomojo komiteto pirmininką dėl kokio nors žmonių reikalavimo – ir bemat būdavo užmėtomi dešimtimis specialistų išvadų, kad tai yra neįmanoma, kenksminga ir kvaila. Durneliai, ko norėt – bet vis tiek priimdavo, kalbėdavosi, kažką suderindavo. Nes vaidino, kad ir jie su tauta, ir jų akys buvo sklidinos baimės.
1 nuotr.
Mes nebijojom, o jie bijojo. Dabar tie, kuriuos laikė neišmanėliais, patys virto postkomunistine nomenklatūra ir kitus laiko neišmanėliais. Tik sugalvojo naują žodį – populistai. Viską, kaip turi ir neturi būti, žino tik jie, o visi, kuriems atrodo kitaip, yra populistai ir marginalai.
Istorija kartojasi, tik dabar jie mus neišmanėliais vadina atvirai. Ir jų akyse baimės nepamatysi – ne jie mūsų, o žmonės jų bijo. Ir niekas jūsų kabinetuose su aukštomis lubomis pagal skambutį nepriims, net į aukštą pastatą neįleis – prašom registruotis į priėmimą. Prieis eilė po kokio pusmečio.
Politikos, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą valdžios sistemą, kurios tikslas — bet kokia kaina išsaugoti savo privilegijuotą padėtį. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių pokyčių nesiima, nes tai valdančiajam elitui nenaudinga, o siekiantieji permainų yra nuo politikos atskirti ir marginalizuojami. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir net šio klausimo svarstymas viešojoje erdvėje užblokuotas.
Viskas padaryta tam, kad tik viskas būtų kaip buvę ir niekas net nepradėtų keistis. Naujai iškeptos, tautinės nomenklatūros sistema laikosi ant kelių banginių, užtikrinančių jos išlikimą. Sunaikinus viduriniąją klasę ir savivaldą, tai visai nesunku – pakanka sąrašinių rinkimų, valdžios partijų biudžetinio finansavimo, užvaldytos žiniasklaida ir teisėsaugos.
Ir štai – laimingas atsitiktinumas! Valdančiajai partijai savo padėčiai išsaugoti atsirado interesas pakeisti rinkimų įstatymą demokratine, labiau žmones atstovaujančia linkme. Smagu buvo žiūrėti, koks dėl Seimo rinkimų „kartelės“ sumažinimo iki 3 proc. kilo erzelis ir panika dvarą aptarnaujančių politologų ir kitokių „ekspertų“ stovykloje! Vargu ar atsirado nors vienas, nepasižymėjęs teritorijos lojalumo straipsniu ar parašu po „susirūpinimais“. „Neišmanėliai“ ateina!
Aišku, viena pataisėlė užtvankos nepralauš, tačiau net mažas pokytis gali būti atsinaujinimo pradžia. Norėtųsi tikėti, kad prezidentui apsisprendžiant dėl Seimo rinkimų įstatymo pasirašymo nulems ne partinės nomenklatūros, o valstybės interesas. Tai bus ir pirmas rimtas politinės išminties ir atsakomybės egzaminas Gitanui Nausėdai, atskleisiantis tikrąsias pažiūras į Lietuvos ateitį.
