Kada prabyla jie - visi tie seneliai, vaikeliai ir anūkai - mes irgi tą pajuntam. Pažiūrėkit, paklausykit įdėmiai, kada kalba apie mus - arba pašaipiai, arba apsimestinai susirūpinusia fizionomija. Jei apie valstybės problemas - tai akademiškai, pseudoeuropietiška naujakalbe, pranašo tonu ir padvėsusios lydekos akimis.

Tačiau kaip jie atgyja, kai tik kalba pasisuka apie save! Apie savo užpakaliui svarbias situacijas, savo padėtį, įtakas ir valdžią, kurią prarado, bijo prarasti ar trokšta atgauti! Apie pavojus savo susikurtai gerovei!

Kaip suspindi jų akys, kokia jėga ir ryžtas išeina iš burnos, kokia plieninė valia kovoti ir nugalėti visus visus, tikrus ir išgalvotus priešus! Tada jie būna labai, tikrai tikri ir net panašūs į gyvus.

Ir mes, ir visa šalis tą žinom gerai. Tuos žvilgsnius, intonacijas, pauzes, kūno kalbą, mimiką. Ką jie bekalbėtų, tūkstantis ir viena smulkmena akimirksniu parodo - jie mūsų nori, čia ir dabar, visais įmanomais būdais, matytais Maskvos ar Briuselio raudonųjų žibintų kvartaluose.

Ir nėra melo ar nusikaltimo, kurio dėl to švento tikslo neištartų ir nepadarytų.