Plastmasiniai, nerūdijantys, kviečia vieni kitus į savo lesyklas. Pasimaivymo, akių vartymo, kvailo krizenimo čempionatus ir kitokius papliurpimus apie viską ir nieką. Dar neišsižiojus, žinai ką sučiulbės.

Jie mūsų šeimos nariai. Gyvena namuose laikomose dėžėse. Įsijungi - ir tuojau kurį vieną pamatai. Išgirsti mią, pažįstamą balsą.

Jie žino viską apie viską. Čiulba gražiai, ilgai ir beveik vienodai. Daugelis juos mėgsta dėl fono.

Maitinasi šeimininkų paberiamu pašaru. Noriai dalinasi maistu su gentainiais, kviečia vieni kitus į savo aptvarus pasidalinti lesalu.

Baukštūs, svetimų neprisileidžia. Paniškai bijo naujokų, kad tie šeimininkams labiau nepatiktų ir netektų lesyklos. Peri atokiose vietose kiaurus metus.

Poravimesi paprastai dalyvauja visa populiacija. Nuo žmonių slepiasi, tačiau be jų taip pat negali, todėl blizgiuose žurnaluose transliuoja visiems savo nebūtą būtį ir būtą buitį.

Pasitaiko ir gabių. Vienas kitas - talentingas. Tačiau čiulba jau šitiek metų, pasaulis jau sukalbėtas, išsemtas, išsunktas iki lašo. Pažįstami iki skausmo - kiekvienas judesiukas.

Kiekvienas prieš veidrodį iki automatizmo nušlifuotas akinantis šypsnis šaltomis akimis. Jokios konkurencijos ir naujų veidų. Jokių tikrų problemų ir nepatogių temų.

Viskas dailiai sustyguota, sutarta ir pasidalinta. Būna, kad koks vienas kitas kažkodėl pradingsta. Ir tada po mėnesio niekas jo nebeatsimena.

Šiaip visi iš jų juokiasi. Ai, nesąmonės, bet pažiūrėkim. Sako, kai nusibosta - išjungiam, o iš tikrųjų - neišjungia.

Jie ir patys vis tą kartoja: dabar laisvė, nepatinka - išjunkit. Nors, jei perjungsi, kitur pamatysi kitą iš to paties būrio.

Todėl neišsijungia niekas, nes be jų čiulbėjimo išgyventi neįmanoma. Jie - televizijos erškėčių paukščiai.