respublika.lt

A.Rusteika: Apie valstybę, kokia ji yra

(0)
Publikuota: 2020 vasario 18 06:58:31, Algimantas Rusteika
×
nuotr. 7 nuotr.
Kada išsivaduosim nuo savo patogių, paprastučių popierinių įsitikinimų? Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Nykstančio tikėjimo ir mirštančios meilės šalyje priimta iškilmingai slampinėti aplink šventyklas ir reikšmingas vietas. Visaip demonstruoti patriotizmą ir piktai mokyti gyvenimo pagal valdžios portalus. Itin svarbu teisingai nešioti vėliavas, stabus, visokias gėlytes ir kitaip išoriškai tampytis.

 

Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ką ant savęs užsidės, kas ir ką pakalbės iš tribūnų, nes esmė yra širdyje. Atidarę tuos, kurie garsiai baubia tikriau mylintys, vien piktinasi kitais ir už kiekvieno kampo regi priešus, pamatytume - viduj nieko nėra. Tai tuštumos kaukės.

Kaip jie didžiuojasi, kad labai myli Lietuvą, kaip visus stvarsto už skvernų ir vis klausinėja, - o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra. Nes yra keturios Lietuvos. Viena švenčia Šv.Valentiną, kita - Valstybės atkūrimą, trečioji švenčia ir užkanda viską. O ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems atkeršyti.

Štai vėl iki skausmo pažįstamos aikštės, vyrai su vaikais ant pečių ir jaunos šypsenos. O visai šalia - tušti, aidūs skersgatviai be žmogaus, nukarusios vėliavos ir negyvi langai. Manęs neužilgo nebebus, bet viskas juk bus, tai kodėl taip neramu? Kodėl už džiaugsmo vitrinų taip tuščia, laisvėje gyvena nelaisvė ir vakarais ilgai tylim?

Buvo tie, kurie vienijo - atsistokim dabar ir lėtai, iškilmingai, iš pačios gilumos: kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų - kalnai ir maži kalneliai...

Juk girdit tą balsą, prisimenat? Kur dingo ta dvasia, Vytai? Kada tas šventas „Mes“ pasidalino į „Mus“ ir „Juos“? Nejaugi vėl tuoj pavasaris, žiedai ir vienybė, kuri nebežydi? Kodėl reikia prarasti, kad suprastum ir skęsti, kad išmoktum plaukti?

Privatizavo ne tik paežeres, bet ir šventes. Štai kalba iš tribūnų svarbiai svarbiai, o akys laksto į šalis ir stambūs apsaugininkai, patikrinę leidimus, smaigsto žvilgsniais minią.

Ir iš sakyklų vien kas kitų per naktis parašyta, tarsi deklamuotų iškaltą mintinai saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Teisingi, sunkiasvoriai pasakymai, bet neklystamai jauti - šventykloje nieko nėra, žodžiai susigeria į paveikslus ir katedroje tuščia. Pažiūrėkit kaip jie žiūri, išjunkit garsą ir pamatysit. Žvilgsnių nesuvaidinsi, neužsidėsi ir neišmoksi - iš akių atpažinsite.

O ar bandėt tą dieną pasivaikščiokit po turgų, bazes, pasivažinėti troleibusais? Pasėdėti poliklinikų koridoriuose, ligoninių priimamuosiuose ir prie reanimacijų, policijos nuovadoj? Paklausyti, ką kalba akmeniniais veidais žmonės, belaukdami patento VMI salėje, pardavėjos su cigaretėm šaltyje už prekybcentrio kampo, kieti, nekalbūs taksistai savo stotelėse.

Pabandykit pastovėti miestelio parduotuvėje prie kasos pusvalandį, ar kaimo kavinukėje tarp vyrų, ar siuvykloje tarp moterų, kai atneša vokelius. Pasėdėti mikriuke, grįžtančiame iš miesto ir išgirsti tą tylą, kai visų akys pro langus, o senyva moterėlė kalbasi telefonu su anūkėliu Airijoje, kurio niekada nepamatys.

Ar pagalvojot, ką jaučia tas, kurį vadinat nevykėliu, kai sėda į pigių skrydžių orlaivį ir mato lekiančią atgal ir žemyn Tėvynės žemę? Kada tupi tame pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš ten, kur palaidoti tėvai ir gyvena širdis? Ar klausėt, ką tarpusavyje kalbasi tie šimtai tūkstančių? Žinot, ką sapnuoja, apie ką svajoja, ko neapkenčia ir ką myli?

Kada atsimerksim ir pamatysim pasaulį bei žmones tokius, kokie jie yra? Be jokių išankstinių nuomonių ir ideologinių štampų? Kada išsivaduosim nuo savo patogių, paprastučių popierinių įsitikinimų? Ir suvoksim, kad esam neteisūs ir visi yra neteisūs, ir teisiųjų nėra?

Nejau tas milijonas, kurio netekome, ir tie dešimtys tūkstančių, kurių vis netenkame ir netenkame, yra tik nevykėliai, verti nusipenėjusių „rašytojų“ patyčių?

Ar jie ne žmonės, ar nesvajoja, nemyli, nėra verti bent supratimo ir dėl visko patys kalti?

Ar kalbėti apie tai, kas negerai, yra blogai? O gal reikia kaip kadaise - fanfarų? Ir rašant per šventes apie tai, kas skauda, būtinai reikia pridėti valdiško optimizmo saldiklių? Tada labiau patiktų?

Negalima būti už kažkokią kitą Lietuvą - tokia yra, kitokios nėra ir nebus. Bajorija visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų užpakaliai, džipai, nusipirktos patelės ir slaptos sąskaitos yra valstybė. Nevilties ir skausmo dėl neteisybės aptemdytam protui atrodo taip pat.

Lietuva, jos tiesa ir šviesa yra tie, kurie sakome „Mes“. Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje kalbam apie gresiančią pabaigą ne todėl, kad nieko nebūtų, o kad viskas būtų. Už pabaigą tie, kurie sako - nieko tokio, viskas gerai.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s