2 nuotr.Biurokratijos apologetika
Apie tai, kad man suleistos dvi vakcinos dozės, yra įrašai esveikata.lt sistemoje. Pavadinkime tai pažyma Nr. 1. Vadinamasis Galimybių pasas (pažyma Nr. 2) yra dokumentas, įrodantis, kad aš turiu pažymą Nr. 1. Greit pasirodysiantis europinis žaliasis pasas (pažyma Nr. 3) iš esmės patvirtins, kad aš turiu pažymą Nr. 1. Su pažyma Nr. 2 aš galėsiu savo šalies kavinėje išgerti kavos, bet norint keliauti svetur (tik Europoje!) man reikės jau pažymos Nr. 3. Tik man neaišku, ar kitoje šalyje norint išgerti kavos man užteks pažymos Nr. 3, nes savoje šalyje be pažymos Nr. 2 to daryti negaliu ? Be to, kyla ir lygiateisiškumo klausimas - jeigu užsienietis mūsų šalyje geria kavą su pažyma Nr. 3, tai kodėl aš pats savoje šalyje kavą gerti galiu tik su pažyma Nr. 2?
Klausiu, nes nesuprantu, kodėl pažymos Nr. 2 ir Nr. 3 yra nelygiavertės, jei jos abi įrodo, kad aš turiu pažymą Nr. 1?
Pabaigoje du retoriniai klausimai. Ar galima tokios pažyminijos darymą vadinti darbu? Ir ar mes visi - mokesčių mokėtojai - turime mokėti už šitą „darbą"?
Kaip biurokratija „rūpinasi" savo piliečiais
Keliant dirbančiųjų gerovę, pradėta kalbėti apie sutrumpintą darbo savaitę. Tad biurokratai ėmė ir uždraudė dirbti - uždarė muziejus, teatrus, kavines, sporto sales, viešbučius ir kt. O taupydami dirbančiųjų laiką, įvedė nuotolinį darbą. Rūpinantis dirbančiųjų finansine padėtimi, prispausdino gausybę pinigų, kurie buvo išdalinti kaip „parama verslui". Kad dirbančiųjų nuotaikos būtų optimistiškesnės, tereikėjo tuos atspausdintus pinigus pridėti prie ekonominių rodiklių ir ūkio „augimas" visus dirbančiuosius nuteikė viltingai.
Be to, biurokratija „pasirūpino" ir dirbančiųjų vaikais. Kad nereikėtų jų vežioti į mokyklas ir iš jų, kad bežaisdami pertraukų metu vaikai neužsigautų ar nesusistumdytų, tai juos visus susodino prieš kompiuterius. O kad dirbantieji nepamirštų, jog jais nuolatos reikia „rūpintis", kasdien skelbiama susirgimų ir mirčių statistika.
Kovos su pandemija būdai (strategijos metafora)
Nuostabiose alpinėse pievose ganėsi ramių ir sočių avių banda. Piemenys ir bandšuniai jas tik prižiūrėjo, kad kuri nenuklystų ar sau žalos nepasidarytų. Bet atsitiko bėda - į idiliškas pievas atklydo vilkų šeimyna ir pradėjo bandą puldinėti, aveles pjauti. Yra du keliai, kaip nuo tos nelaimės apsisaugoti.
Pirmuoju keliu einant, reikia tik iš pradžių smarkiau padirbėti ir tvirtų sienų gardą pastatyti su stipriais vartais. Tuomet aveles į tą aptvarą suginti ir devyniais užraktais vartus uždaryti. O paskui ir piemenys, ir bandšuniai galės sau ramiai ilsėtis, kartkartėm aveles pašerti, vandeniu pagirdyti. Vilkai už akmeninės tvoros, - jie žalos nebedarys. Avelės aptvare gyvos ir sveikos. Jos sočios (jei piemenys pašėrė), bet kalnų jos jau nebemato (bet ar reikia avims kalnų?)...
Antruoju keliu einant, avelės alpinėse pievose, kaip ganėsi, taip ir liko ganytis. Tik piemenims tenka daug ir išmintingai dirbt, akylai bandą saugant nuo vilkų - reikia gudrumo ir įvairiausios išmonės, budrumo, pastovaus įtempto darbo, sargybinių dieną ir naktį. Net bandšunių reikia daugiau, o ir mokyti juos reikia, kad nuo vilkų apgintų. Ir piemenims, ir bandšuniams atsikvėpti laiko nebebus. O ir avelės žolę rupšnos neramiau. Bet jos matys savuosius kalnus ir nuostabias alpines pievas.
Pasikartosiu: bet ar reikia avims kalnų?
