Čia ne tam rašau, kad patikčiau, tai dabar nepatiksiu. Viskas pasikeitė, Laisvės daina įgavo naują, baisią prasmę - Tėvynė uždarė mus savyje ir giesmę gerklėje mirtis uždarė. Kasmet rašiau, prisiminiau, džiaugiausi, sveikinau. Dabar nebegaliu.
3 nuotr.
Labiausiai vertinu tikrumą, tai man visada svarbiausia, mano senos, aprūdiję antenos gerai atskiria apsimetimus. Argi nejuntat, kokia gili tyla aplinkui, kaip viskas pilka ir nyku? Vėl gatves papuoš naujais paveikslėliais, kaip puošdavo ir plaktukais su pjautuvu, apšvies instaliacijomis už daug daug tūkstančių.
Patikrins, ar švenčiat ir tuos, kurie neišsikėlė vėliavų, nubaus. Žmogaus formos pamėklės ir manekenai negyvom akim paskaitys kitų parašytus žodžius, per melo dėžes parodys ką nors iš tų vilties dienų, pagros, pašoks. Liesis patetika ir bukas entuziazmas.
Šventė yra sielos tikrumas ir šviesa, kada žmonės išeina džiaugtis, bet dabar neišeis, nes valdžia neliepė. Tik tuštuma širdyse ir neviltis gatvėse. Ir besikaupiantis apgautųjų pyktis, tamsūs vandenys, suspausti po ledu, kur šmėkščioja neaiškūs pavidalai.
Argi jie nesupranta, kad viskam yra ribos? Kad atomazga artėja ir niekas nepasislėps, o teisieji bus pašalinti pirmiausia? O gal tikisi, kad abejingumas, tuštuma ir tiesos mirtis viską atpirks? Ir tik galvoja, kaip čia nenusipiginus dar parsiduoti?
Nueisim prie Laisvės paminklo, padėsim gėlių ir uždegsim žvakes. Ir prie Seimo, nes taip pagerbiami mirusieji ir tai, kas palaidota. Po to važiuosim kolonomis per miestus plazdant vėliavom, ir pasijusim esantys kartu. Ar tai ir yra ta jaunoji, gyvoji, dar tikra Lietuva, kuri uždaryta pakils ir išeis? Nežinau, liko tikėjimas, viltis ir meilė.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
