respublika.lt

Ar tikrai Rusijos estrados „žvaigždės“ kelia grėsmę mūsų valstybei? (78)

2021 vasario 01 14:45:58
Gediminas JAKAVONIS

Kai Lietuvos kultūros taryba skyrė subsidiją Rusijos atlikėjo Filipo Kirkorovo koncerto organizatoriams, su konservatoriais susijęs mūsų šalies politinis elitas pasistengė, kad šis dainininkas būtų įtrauktas į mūsų valstybei nepageidaujamų asmenų sąrašą. Anksčiau į šį sąrašą jau buvo įtraukti Grigorijus Lepsas ir Olegas Gazmanovas. Ar neatrodome juokingai, kad, būdami NATO nariais, grėsmę savo Nepriklausomybei įžiūrime ir tokiuose dalykuose?

×
nuotr. 1 nuotr.
Sužinojęs, kad penkerius metus negalės koncertuoti Lietuvoje, Filipas Kirkorovas tokį Migracijos departamento sprendimą ketina apskųsti teismui. Redakcijos archyvo nuotr.


Apie tai kalbamės su filosofu Krescencijumi STOŠKUMI, Vyčio paramos fondo nariu Viliumi KAVALIAUSKU, buvusiu Seimo nariu Povilu URBŠIU bei teisininku, buvusiu Seimo pirmininku Artūru PAULAUSKU. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Valstybės saugumas priklauso nuo to, ar žmonės patenkinti gyvenimu, ar myli savo Tėvynę, ar pasiruošę ginti savo šalį. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, kurią, sprendžiant iš mūsų valdančiojo konservatorių politinio elito elgesio, gali sugriauti bet kuri iš Rusijos atvykusi koncertuoti estrados „žvaigždė". Negi mūsų tautiečiai tokie buki ir silpni, kad, išvydę scenoje kitatautį, imtų abejoti mūsų vertybėmis, savo valstybės istorija?

A.PAULAUSKAS: Sąmonė yra psichikos dalis, kurią paveikti ir formuoti stengiamasi ne tik turint taikius tikslus. Karinės struktūros taip pat supranta, kaip yra svarbu manipuliuoti žmonių jausmais, mintimis, todėl, neretai prieš pradedant karo veiksmus, numatomų užkariauti teritorijų žmones stengiamasi paveikti psichologiškai, dažnai emociškai. Užtenka prisiminti Krymo atvejį, kada buvo galima šį pusiasalį užkariauti ir aneksuoti, neiššovus nė vieno šūvio. Taip atsitiko todėl, kad gyventojai iš esmės jau buvo paruošti tam žingsniui. Šiais laikais dažnai yra sakoma, kad vyksta informacinis karas. Tiek politologai, tiek politikai, tiek kariniai strategai naudoja šį terminą. Ginklai gali tylėti, bet nematomas karas vyksta. Jį kariauja ne tik kariškiai ar karinės struktūros, bet ir politikai. Štai nesenas pavyzdys: kai „Cambridge Analytica" gavo, beveik 80-100 mln. feisbuko profilių, galėjo puikiausiai paveikti rinkimus, rinkimų rezultatus, žmonių apsisprendimą. Tai rodo, kad naujos technologijos, socialiniai tinklai informaciniame kare įgauna didelę reikšmę. Tai gali būti propaganda, nuomonės formavimui naudojami įvairūs terminai. Bet ne tiek svarbu, kaip vadinsime šį veiksmą, o tai, kokie veiksmai vyksta. Ir ne tik Rusija tuo užsiima. Tuo užsiima ir kitos šalys.

Ką tokia žinia, draudžianti kažkam įvažiuoti į šalį, sako mums? Visų pirma, kad toks veiksmas yra chaotiškas. Štai atvažiuoja koks Gazmanovas arba koks Lepsas ir tuoj kyla triukšmas - uždraust. Na, manau, turėtų būti kažkokie aiškūs kriterijai, kažkokia sistema, dėl ko žmogui gali būti draudžiama atvažiuoti. Dabar matau tik vieną paaiškinimą, kad čia yra Kirkorovui atpildas už tai, kad jis palaiko Putino režimą, nekovoja su juo. Todėl jis tiesiog neturės galimybės čia koncertuoti ir užsidirbti. Tokį mūsų veiksmą galėčiau paaiškinti kaip atpildą. Bet kai pradedama samprotauti, kad reikia apsaugoti mūsų žmones nuo kažkokio poveikio, aš abejoju, kad iš tikrųjų tie, kurie tai daro, nesupranta, jog tokio veiksmo tikrai neužtenka. Jeigu norime žmones apsaugoti, turime kruopščiai išanalizuoti, ką ir kokią kategoriją žmonių mes turime saugoti nuo įtakos, manipuliacijų, asmenų profiliavimo.

K.STOŠKUS: Man atrodo, kad čia visai ne nacionalinio saugumo, o dainininkų moralinės atsakomybės ir politinio solidarumo klausimas. Agresija prieš Sakartvelą, parama Sirijos tironui Bašarui al Asadui, Krymo aneksija, karas su Ukraina, Lugansko bei Donbaso karinė kontrolė, parama Lukašenkai, fizinis susidorojimas su politiniais oponentais yra pakankama priežastis, dėl kurios Lietuva prisijungė prie Putino ir jo politikos garbintojų paskelbimo nepageidautinais asmenimis. Tai, kas šiomis dienomis vyksta Rusijoje, tik patvirtina šių sprendimų pagrįstumą. Suprantu, tokie sprendimai suerzino šių dainininkų mėgėjus. Bet jų nepasitenkinimas jokiu būdu negali būti laikomas svarbesniu už autoritarinį valdymą ir žudynes.

P.URBŠYS: Tik visuomenės informacinis imunitetas gali mus apsaugoti nuo ideologinių virusų, kurie žudo mūsų pilietinę ir tautinę savimonę. Visuomenės informacinis saugumas turi remtis daugiau ne administracinėmis draudimo priemonėmis, o visuomenės gebėjimu atskirti melą nuo tiesos ir gebėjimu suvokti savo tapatybę šioje valstybėje.

Turime kalbėti apie visai kitokį valstybės požiūrį, kas yra pilietis ir kada jis jaučiasi saugus valstybėje ir gali būti atsparus išorinėms įtakoms, kurios jį negalėtų nuteikti prieš valstybę ir jį padaryti kitos valstybės ideologijos įrankiu.

Šią problemą buvo bandyta spręsti ne kartą. 2006 metais buvo priimtas Seimo nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Gaila, kad šitas dokumentas taip ir liko deklaracija. Buvo laikas, kai tam buvo skiriamos lėšos, vyko tarpinstitucinis koordinavimas, bet vėliau Seimas nuo to nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Taip atsirado 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su tautiniu ir patriotiniu ugdymu.

Mūsų nacionalinio saugumo koncepcijoje nemažai akcentuojami visuomenės informavimo saugumo klausimai. Bet iš esmės turėtume pripažinti, kad pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija, švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė neformalaus ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų.

Dar yra ir kita problema. Jeigu kalbame apie visuomenės informavimo saugumą, ši sąvoka nėra apibrėžta įstatymu, kas tai yra. Iš tiesų - kas tai? Visuomenės informavimo saugumas yra susijęs su vertybiniu visuomenės imunitetu. Jis formuojamas visų pirma per istorinę atmintį. Štai Rusija istorinę atmintį - mes matome tai Ukrainoje ginkluoto konflikto metu - naudoja kaip priemonę savo agresijai pagrįsti ir tam tikrai opinijai formuoti. Pas mus istorinė atmintis yra palikta, kaip istorijos mokslo objektas, bet jis nėra kaip mūsų valstybinės politikos dalis, kuri padarytų mūsų visuomenę atsparesnę minėtoms išorinėms įtakoms. Kadangi šiuo atveju istorinio stiprinimo programos valstybiniu lygmeniu kaip ir nėra, tada turėtume padaryti išvadą, kad mes esame kaip tie ugniagesiai, kurie tik reaguoja į vis kylančių gaisrų gesinimus.

G.JAKAVONIS: Vilniuje pasistatėme paminklus amerikiečių ir britų roko muzikantams, tačiau nukėlėme kultūros statusą turinčias sovietines skulptūras, stovėjusias ant Žaliojo tilto, vis kėsinamasi į rašytojo Petro Cvirkos paminklą. Lukiškių aikštėje nesugebėjome pastatyti Vyčio paminklo, o tuo metu sostinės mero Remigijaus Šimašiaus komanda reprezentacinėje, Tautos kančias menančioje, aikštėje įrengė pliažą. Šitaip mes patys save niekiname. Jau atrodo, kad viskas, kas Sorošo pinigais paremta ateina iš Vakarų, - šventa, o iš Rytų - pavojinga. Tai man primena sovietmečio laikus mokykloje, kai vienas nenorėjęs istorijos mokytis suolo draugas kalbėdavo, kad jam užtenka žinoti, jog bolševikai - gerai, o menševikai - blogai...

K.STOŠKUS: Tai, ką jūs čia sakote, - karti vienmatės dogmatinės politikos tiesa. Ji pagrįsta neigimu, kurio reikėjo revoliucinio perversmo metu. Žmonės turėjo matyti, iš kur ir kur valstybė eina. Taip buvo patogiau, paprasčiau ir aiškiau palaikyti politinę ribą tarp to, kas buvo, ir to, kas yra, tarp „jų" ir „mūsų", tarp draugų ir priešų. Bet taikos sąlygomis vadovautis tokia politika darosi neparanku ir neperspektyvu. Valstybė turėtų apgalvoti ir papildomų galimybių. Bet tas bukas supriešinimas išliko visus 30 metų dėl dviejų priežasčių. Pirma, iki šiol savo autoritetą ir jo įtaką išsaugojo tie, kuriems buvo naudingas Lietuvos suskaldymas į du frontus. Nors praėjo daug laiko, išaugo nauja žmonių karta, bet jie reguliariai kėlė tuos pačius atsiribojimo klausimus ir vis atsirasdavo politiškai suinteresuotų jų rėmėjų. Antra, autoritarizmo įsitvirtinimas Rusijoje ir jos represiniai iššūkiai savaip pateisino ir net įteisino to susiskaldymo reikalingumą.

V.KAVALIAUSKAS: Sako, yra toks boksininkų treniruotės būdas - kova su šešėliu. Boksininkas laksto po kambarį, mosikuodamas kumščiais ir vis kuldamas įsivaizduojamą priešą. Nežinau, ar tai tiesa, bet užtai saugu - šešėlis negali pataikyti tau į nosį. Tik štai paskui ir sprigtas realiame ringe gali sukelti baisaus smūgio įspūdį. Man iš viso keista, kad savo didžiausiais priešais skelbiame tuos, ko jau seniai nėra. Mes uždraudžiam sovietinę simboliką, nors Sovietų Sąjungos seniai nėra. Bet atkreipkime dėmesį - mes nedraudžiame Rusijos Federacijos vėliavų. Nes bijome. Nes ji dar nemirusi. Ji - jėga. O namuose griauname paminklus rašytojams, tikėdamiesi, kad taip juos greičiau užmirš, bet nepagalvodami, kad tuo jų kūrybą dar labiau reklamuojame. Juk šiandieninė karta, praradusi skaitymo poreikį, ignoruos daugelį šiandieninių rašytojų, bet Petrą Cvirką tikrai perskaitys - bent jau iš smalsumo - ką jis tokio blogo yra parašęs? Be to, ir Jozefas Šveikas sakė, kad uždraustas vaisius - saldesnis. Niekada nenorėjau eiti į dainininko Gazmanovo koncertą (atsiprašau, kad nežinau tos „žvaigždės" net vardo), bet mūsų „išminčiai" parodė jam išskirtinį dėmesį, nes jis dainuoja apie „adresą - SSSR". Vadinasi, jeigu dabar atgimtų ir didieji „The Beatles", jų į Lietuvą irgi niekas neįleistų, nes viena iš populiariausių dainų mini tą nelemtą „USSR".

P.URBŠYS: Turime suvokti, koks Lietuvos pilietis gali būti atsparus rusiškai propagandai. Pirma, toks, kuris pasitiki valstybe, kuris mato, kad valstybė juo rūpinasi, kad jam užtikrina ne tik politinį, bet ir socialinį saugumą. Antra, jis jaučia, jog yra nepastumdėlis šitoje valstybėje, o pilietis, galintis paveikti ir dalyvauti sprendžiant tos valstybės ir kartu savo problemas. Ir kad jis laikomas ne individu, kuriam turi būti nurodoma, ką jis privalo daryti, bet asmenybe, gebančia apsispręsti be jokio nurodymo, eiti jam į tuos koncertus ar neiti, žiūrėti tą kanalą ar nežiūrėti. Kitaip tariant, nejaučiantis vidinio poreikio būti tos valstybės, kuri turi tikslą vienaip ar kitaip pakenkti Lietuvai, minkštosios galios vartotoju.

Jeigu kalbame apie minkštąsias galias, jos yra susijusios su visuomenės informavimu. Pati visuomenė turi turėti informacinį imunitetą, kad jai „neliptų", tarkime, melo ideologija. Bet jeigu valstybė nueis tik tokiu draudimo keliu, tai gali duoti atvirkštinį rezultatą. Jeigu žmonės nepasitiki valdžia ir dar valdžia jiems draudžia, tai žinome, kad draudžiamas vaisus yra labiau geidžiamas. O kodėl taip elgiamasi? Jeigu kalbame apie tautinį patriotinį ugdymą, turime suvokti, kad jis gali suformuoti šį informacinį imunitetą. Bet ar šiomis dienomis patogu kalbėti apie tautinį patriotinį ugdymą? Kiek ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms? Tarkime, kiekviena politinė jėga susiduria su iššūkiais, turėdama spręsti svarbius ekonominius, socialinius ir pandeminius dalykus. O mums svarbi tema paliekama ateičiai, jos imsimės, kai išspręsime šitas. Todėl akivaizdu, kad tai darosi paranku ir pačiai Rusijai.

A.PAULAUSKAS:Aš pasižiūrėjau kai kuriuos tyrimus, kurie pastaruoju metu buvo skelbiami. Beveik 60-70 proc. Lietuvos gyventojų neigiamai vertina Rusiją, laikydami ją nedraugiška šalimi. Tiktai 9 proc. sako, kad Rusijos žiniasklaida apie Lietuvą objektyviai informuoja, vadinasi, beveik 90 proc. netiki ta informacija. Tiktai 20 proc. nesutinka su Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu, vadinasi, 80 proc. pritaria Lietuvos pozicijai. Kitaip sakant, tarp 70-90 proc. iš esmės pritaria Lietuvos pozicijai ir mato Rusiją kaip nedraugišką šalį. Tad jeigu tokios nuostatos laikosi 70 proc. Lietuvos gyventojų, likusieji, kaip minėjau, daugiausiai yra kitataučiai ir galbūt kažkokia socialinė grupė iš sovietijos laikų. Štai čia yra turbūt tas kontingentas, kuris ateitų į tuos uždraustus koncertus. Ar tai, kad uždraus Kirkorovui dainuoti, pakeis jų apsisprendimą ar nusistatymą? Aš įsitikinęs, kad nepakeis. O tas 70-90 proc. Lietuvos gyventojų turbūt nėjo į tą koncertą ir nelabai domisi, ką Kirkorovas daro.

Jeigu sakome, kad reikia kovot su Rusijos propaganda, mūsų valstybinė politika turi būti paremta moksliniais tyrimais ir aiškiai turėti konkretų planą, kokias socialines grupes turime veikti ir kaip tą daryti. O tokie chaotiški veiksmai iš esmės yra tiesiog atpildas ir nieko kito. Tas pats Kirkorovas ir tas pats Gazmanovas važinėja po Europą, važinėja į Ameriką ir niekas jiems nedraudžia ten vykti ir koncertuoti. Mes aiškiai turime pasakyti, kad tikslai, kuriuos bandome pasiekti draudimais, yra ne tokiu būdu pasiekiami. Visų pirma turi būti rimtesnis požiūris ir rimtesnė programa, jeigu norime, kad mūsų žmonės būtų patriotiški, kad mylėtų Tėvynę, gintų ją ir pagaliau kritiškai vertintų tai, kas vyksta šalia mūsų, mūsų kaimynų valstybėje. Turi būti atitinkami veiksmai, nekeliantys kažkokios dviprasmybės ar net pasipiktinimo, o būtų suprantami ir visiems vienodai priimtini.

Iš tikrųjų, mes turėtumėme pradėti nuo bendro samprotavimo, kad su šia propaganda arba informaciniu karu reikia kovoti, ir reikia kovoti už savo žmonių sąmonę. Bet vėlgi klausimas - kaip tai daryti. Ar reiktų atlikti rimtus tyrimus, išnagrinėjus problemą metodologiškai, arba kaip mes dabar darome - be jokios sistemos, chaotiškai. Nepatiko kažkoks dainininkas ar veikėjas, ir neįleidžiame. Tuomet kyla natūralus klausimas - ar mes, uždrausdami kam nors įvažiuoti ar neįsileisdami, jau galime sakyti, kad pasiekėme pergalę kovodami už savo žmonių sąmonę ir kad tie žmonės nebus paveikūs? Ar tas atvažiavimas iš tikrųjų buvo toks didelis informacinio karo įvykis? Galbūt geriausiai galėtų atsakyti kad ir paviršutiniškas analizavimas situacijos, kuri yra Lietuvoje. Turbūt visi supranta, kad yra tam tikros socialinės grupės, kurios palankiai žiūri į Rusiją. Tai, visų pirma, rusų tautybės gyventojai, iš dalies lenkų, vyresni žmonės, kurie prisimena sovietinį laikotarpį. Kitas dalykas - kalba. Ji taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Tie, kurie moka rusų kalbą, puikiausiai gali tą propagandą semtis iš televizijų, kurios matomos Lietuvoje.

Mes turime jaunimą. Aš pagal savo vaikus galiu spręsti - turbūt tie, kuriems šiandien 28-30 metų, nelabai moka rusų kalbą ir nelabai domisi, kas vyksta ten, Rusijoje. Jeigu paklaustumėm kokio 20-mečio arba 30-mečio, kas tas Kirkorovas, abejoju ar jie atsakytų, kas čia per veikėjas. Tad reikšmingai visuomenės daliai, mūsų gynėjams, man atrodo, tos visos rusiškos propagandos šiandien nelabai veiksmingos, juo labiau kažkokio Kirkorovo koncertai. Tad natūralu, kad į koncertą susirinks tų socialinių grupių atstovai, kurie dar prisimena sovietmetį. Bet jie puikiausiai koncertą gali žiūrėti per Rusijos televizijas ir pan.

G.JAKAVONIS: Man atrodo, kad, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, gyvename kvailių valdomoje šalyje. Pavadinčiau tai demokratijos grimasomis, kai už mane, Lietuvos pilietį, viską, net ir kokią muziką klausyti, sprendžia sorošų pinigais maitinamas konservatorių-liberalų politinis elitas. Vienas jų atstovas paaiškino taip: „Kalbame apie žmones, kurie garbina autoritarinius režimus, palaiko agresorius ir galimus nusikaltėlius žmogiškumui." Čia turimos omenyje Rusija bei Baltarusija. Bet man atrodo, kad pavojų keliančių asmenų valstybei sąrašus sudarinėja sau politinių pliusų siekiantys politikai, save laikantys didžiausiais savo srities šachmatininkais ar šaškininkais, nors, geriausiu atveju, jiems tiktų kortomis lošti „durnių".

K.STOŠKUS: Turbūt pats gėdingiausias dalykas, kai žmogus smerkia kitus už tai, ką yra pats įpratęs daryti. Politikoj tai atrodo dar bjauriau, nes už valdžios daromą gėdą raudonuoti tenka visai valstybei. Bet tai nereiškia, kad jūsų minimus sąrašus galėtų sudaryti kas nors kitas, be politikų dalyvavimo. Kitos jėgos, kuri galėtų reprezentuoti valstybės sprendimus, tiesiog neegzistuoja. Bet visuomenei būtina pilietinė branda, kad ji įstengtų suprasti, susitarti ir kontroliuoti visus politikų sprendimus.

P.URBŠYS: Šiandien sakome - Kirkorovas. O gali iškilti klausimas, kai kokios Rusijos komandos sportininkas sudalyvaus, tarkime, Krymo organizuojamose sportinėse žaidynėse. Ką tada darytume? Tokie klausimai nekiltų, jeigu turėtume atsparią visuomenę ir į jos informacinį saugumą žiūrėtume ne per administracinį draudimą, o per sąmoningumo didinimą. Tada tos minkštosios galios nepasiektų savo tikslų. Taigi, valdžia turi galvoti, kaip atkurti pasitikėjimą piliečių akyse. Antras dalykas - kaip piliečiams susigrąžinti savivertę. Tada atpultų tokie nesąmoningi draudimai. Bet štai klausimas - ar tai kam nors reikalinga? Ar reikalingas pilietis, kuris kažko ima reikalauti iš valdžios, ir siekia paveikti jos sprendimus? Juk valdžiai parankesnis tas, kuriam galima pasakyti, ką jis turi žiūrėti ir ko neturi.

V.KAVALIAUSKAS: Suprantu valdžios poreikį surasti tai, kas mus visus suvienytų, sutelktų. Neturintis jokio išradingumo, o gal ir elementaraus supratimo politikas pasakys - geriausia tam turėti „priešą". Jeigu tokio nėra, jį reikia sukurti. Dar geriau, jeigu jis būtų juodas, žvairas, primerktomis akimis, nelietuvis arba žydas - t.y. labai išsiskiriantis iš mūsų. Kirkorovas tiko po to, kai pavyko surasti spaudai atitinkamas nuotraukas - kad skaitytojai nepajustų simpatijos. Aš vėl turiu atsiprašyti - nesu klausęs jo koncertų, jis netinka mano skoniui. Bet jeigu kam patinka - klausykit į valias. Man labai patinka rusų romansai, dainos Sergejaus Jesenino žodžiais. Jis man panašus į mūsų Paulių Širvį. Nors pagalvojus, kaip buvo bijomasi P. Širvio jubiliejaus, labai netoli, kad ir jį paskelbtų „nepageidaujamu". O politikams noriu priminti, kad geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai. Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų - važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek. Užklausti apie tai, Lietuvos vadovai gali net atsakyti: „Dėl šito klausimo mes nesitarėm." Gali net supykti. Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami) atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-osios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką, iš kažkur persipaišinėjom net mūsų dvasiai svetimus piešinius. Pavyzdžiui, ar suvienijo valdžią ir po Trispalve kovojusius Lietuvos žmones dirbtinė žydra neužmirštuolė? Vis dėlto lieku optimistu. Pavasariop, po karantino, atsimerksime pamatę, ką su mumis padarė koronavirusas. Ir tada reikės visiems atsitokėti ir daug daug dirbti. Tai ir bus tas darbas, kuris mus suvienys. Ne priešų ir jų šešėlių ieškojimas.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (78)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATASKAITA: Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimui surinkta - 6885 eurai, aukotųjų skaičius - 23; primename sąskaitos Nr. LT 24 7044 0600 0780 3510
  • KOSMOSE: NASA pirmadienį Marse į orą sėkmingai pakėlė sraigtasparnį „Ingenuity“ (liet. „Išradingumas“) ir tai buvo pirmasis istorijoje motorinio orlaivio kitoje planetoje skrydis.

  • AUKŲ NĖRA: ankstų pirmadienį vietos laiku išsiveržė Indonezijos Javos saloje stūksantis Merapio ugnikalnis, 16 kartų išspjaudamas į orą įkaitusią lavą, pranešė šalies vulkanologijos agentūra.
  • TRAUKINYS: sekmadienį Egipte nuo bėgių nuvažiavo keleivinis traukinys ir buvo sužaloti mažiausiai 109 žmonės.
  • GAISRAS: sekmadienio popietę pranešta apie Šiaulių rajone degantį ūkinį pastatą.
  • TRŪKUMAS: Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve gyventojai šeštadienį surengė protestą dėl pernelyg lėto skiepijimo nuo COVID-19, o dalis jų savo automobiliai užblokavo šalia pagrindinės miesto stoties esančią aikštę.
  • PASITRAUKIMAS: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje (LVŽS) bręsta mintis pasitraukti iš dar vienos darbo grupės Seime. Kovo pabaigoje apkaltinę konservatorius siekiant sukurti savo partijai palankią rinkimų sistemą, „valstiečiai“ apleido parlamento valdybos sudarytos darbo grupės, turinčios parengti rinkimų sistemos pertvarką, gretas.
  • TEMPAI NEBLOGI: padidinus vakcinacijos tempus Lietuvoje bent viena vakcinos doze jau pavyko paskiepyti 19,5 proc. visuomenės, t. y. beveik kas penktą šalies gyventoją, o vyresnių nei 65 metų gyventojų vakcinuota daugiau nei pusė – 53 proc.
  • NUSKENDO: prie Tuniso krantų nuskendo valtis su migrantais, žuvo mažiausiai 21 migrantas iš Afrikos, jiems bandant Viduržemio jūra pasiekti Italijai priklausančią Lampedūzos salą,
  • UŽBLOKAVO: penktadienį Pakistano vyriausybė, siekdama užtikrinti saugumą šalyje, laikinai užblokavo internetą.
  • PERKOPTA RIBA: pasaulyje jau pagaminta daugiau kaip 1 mlrd. vakcinos nuo COVID-19 dozių - tai įvyko balandžio 12 dieną, o kitas milijardas gali būti viršytas gegužės pabaigoje.
Daugiau

Dienos klausimas

Kur planuojate leisti vasaros atostogas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Koks Jūsų požiūris į mero rinkimus?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
2. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
3. Vitas Tomkus: IR ŽODIS TAPS KŪNU!
4. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
5. Civilizacijos griovimas yra užsakytas ir apmokėtas
6. Vitas Tomkus: APIE NACIONALINES VERTYBES, NACIONALINĘ LRT IR NACIONALINĘ IDĖJĄ
7. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
8. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie atmintį
9. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
10. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
11. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
12. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
13. Algimantas RUSTEIKA: Seimo rinkimų reforma (Idėja Lietuvai Nr.3)
14. Dvejopi standartai jau įgriso
15. Olava STRIKULIENĖ: Laisvoji A.Tapino televizija - priklausoma nuo labdaros kaip benamis šuo
16. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
17. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
18. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie patyčias
19. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
20. Gintaras Furmanavičius: APSIVOGUSIEMS GĖJAMS KRENTA KAUKĖS
21. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
23. TOMKUS VS MALINAUSKAS (2)
24. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
25. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+3 +10 C

+1 +7 C

 

+2 +7 C

+10 +15 C

+8 +14 C

 

+5 +10 C

0-5 m/s

0-6 m/s

 

0-9 m/s

       

Nuorodos