Ar reikės statyti sieną, kad sulaikytume iš Lietuvos bėgančius žmones?

Staiga šalyje atsiradusį norą pripjauti kai kuriuos universitetus bandoma pateisinti profesionaliu požiūriu į švietimą, aukštojo mokslo kokybės gerinimo, tinklo pertvarkos ir kitais argumentais. Tačiau tai - tik figos lapeliai ant nuogo auštojo mokslo problemų kūno.

Tikruosius tikslus racionaliai paaiškinti visuomenei būtų gan keblu. Juolab, kad visas šis spektaklis jau vyksta pilnu tempu: premjero Sauliaus Skvernelio viešai ištartas žodis nuaidėjo kaip revoliucinis kreiserio Aurora šūvis, davęs pradžią bolševikų sukilimui ir valdžios užgrobimui carinėje Rusijoje.

Pradėtą tariamą universitetų reformą bandoma paremti pačių aukštųjų mokyklų vadovų nuolankumu ir pritarimu, siekiant parodyti, jog alternatyva premjero išsakytai politinei valiai neegzistuoja: penki tai penki.

Ką iš tiesų reiškia universitetų uždarymas ar sujungimas, optimizavimas ar kitoks perstumdymas mažai kam terūpi. Net pačios akademinės bendruomenės, turbūt, nebesusigaudo, iš kur čia vėjai pučia.  Be to, vyriausybės galva lyg tarp kitko viešai yra užsiminęs apie turimas steigėjo prerogatyvas, kas reiškia ne ką kitą, kaip pagrasinimą ketinantiems nepaklusti.

Ką šiuo atveju belieka daryti rektoriams, jeigu premjeras ketina voliuntaristiškai apkarpyti biudžeto asignavimus, o kasdiene agitacine veikla užsiima net pati švietimo ir mokslo ministrė, kuri taip pat pašaukta tik uoliai įvykdyti politinę valią?

Ar būsima aukštojo mokslo reforma, pagrįstai susieta su skaičiaus mažinimu, ar šios reformos tikslai ir turinys yra aptartas akademinėje bendruomenėje, ar visuomenė kaip nors dalyvauja šiame procese tampa nebesvarbu.

Jeigu  pažvelgtume į mūsų istoriją, universitetai buvo mokslinės minties pažangos ir šviesos židinys. Su universitetų istorija siejasi mūsų valstybingumo raida.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1922 metais buvo įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas Kaune - pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, kuriame ir šiandien naudojamas laisvųjų menų (artes liberales) švietimo modelis. Sunku būtų pervertinti ką įkurti universitetai reiškia Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams šiandien.
Suprantu, jog nurodymas sunaikinti kai kurias aukštojo mokslo įstaigas, galėjo būti duotas už geležinių prezidentūros durų.

Toks universitetų savarankiškumo, jų autonomiškumo ir nepriklausomumo principų nepaisymas valstybėje niekam neturi kelti abejonių.

Taip pat kaip ir privalomoji šauktinių karo tarnyba, nemenkas grėsmių sąrašą, kurį patvirtinus jis kaip mat buvo užslaptintas nuo visuomenės.

Tik siauras ratelis mūsuose tegali žinoti, kokiais būdais tų grėsmių užkardymas gali būti vykdomas. Kažin ar iš viso gali būti keliamas retorinis klausimas, ką toji visuomenė gali išmanyti apie kylančias grėsmes?

Būtent šiame kontekste atsirado dar viena iniciatyva, kuriai akimirksniu pritarė net parlamentinių politinių partijų lyderiai: iki dviejų su puse procento padidinti biudžeto lėšas krašto apsaugai.

Niekas neabejoja, kad šalies gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti keliant ekonomiką, mažinant socialinę atskirtį, ugdant tikrus krašto patriotus. Tačiau sunku būtų įtikinti kiekvieną mąstantį žmogų, jog didžiausi pinigai turėtų būti skirti kariuomenei. Be to, nereikėtų pamiršti ir skaudžių mūsų valstybės istorijos pamokų.

Norisi klausti, ar partijų lyderiai turėjo galimybę, prieš prisiimdami  įsipareigojimus padidinti asignavimus krašto karinei sistemai iki dviejų su puse procento bent parą apie tai pamąstyti, aptarti šią iniciatyvą savo vadovaujamų organizacijų institucijose, ar turėjo tai patvirtinti nedelsiant telefonu?

Ryžtis pasidomėti, kas bus įvykdyta už šiuos ketinamus, kur konkrečiai bus išleisti mokesčių mokėtojų pinigai vargu ar verta, nes, aišku, kad atsakymas būtų abstrakčiai nieko nereiškiantis: tai prieštarauja visiems slaptumo grifams ir kenkia šalies saugumui.

Vis dėlto, teisingumo dėlei reiktų pabrėžti, jog esant valiai iš aukščiau, tam tikri viešumo pasireiškimai krašto apsaugos sistemoje galimi, ką liudija taip vadinamas „auksinių šaukštų“ atvejis, sunaikinęs nebereikalingo krašto apsaugos ministro daugiau kaip du dešimtmečius besitęsusią politinę karjerą.

Abejoju ar yra pagrindo šiandien džiūgauti, jog į Lietuvą nuolatiniam buvimui persikelia vis daugiau NATO pajėgumų, statomos naujos karinės bazės ir poligonai.  Tuo tarpu savi šauktiniai gali būti įkurdinami ir jūriniuose konteineriuose, kol bus sudarytos geriausios sąlygos kareivinėse atvykstantiems aljanso parneriams.

Sparčiai nykstantys gyventojai gali tik stebėti, kaip „profesionaliai“ karinėms reikmėms ir dabar įsisavinama nemenka valstybės BVP dalis. 

Lietuvoje BVP, tenkančio vienam gyventojui realios apimties indeksas, palyginus su Europos Sąjungos vidurkiu liudija gana kuklią mūsų ekonominės gerovės situaciją, tačiau pagal užmojus finansuoti karinius projektus Lietuva ketina tapti pirmaujančia NATO po Jungtinių Amerikos Valstijų.

Jau šiandien pagal gynybos išlaidoms skiriamą bendrojo vidaus produkto dalį mes patenkame į pirmąjį dešimtuką. Ateityje ketiname pranokti Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Lenkiją, Turkiją, Norvegiją, kurios negali leisti sau tokios „prabangos“ ginkluotis.

Gal iš tiesų, kalbos apie universitetų mažinimą ir BVP procento padidinimą krašto apsaugai tėra sutapimas. Tačiau kita vertus, siūlau pažvelgti į skaičius šių metų valstybės biudžete, kurie pakankamai gerai atspindi mūsų dabartinę situaciją.

2017 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme Krašto apsaugos ministerijai skirta 723,5 mln. eurų, arba 148,3 mln. eurų (25,8 procento) daugiau nei pernai. Tuo tarpu lyginant su 2016 metais šių metų biudžete visai švietimo sistemai atseikėta tik 20,1 mln. eurų daugiau.
Jeigu tokiais tempais bus iriamasi į priekį, manyčiau, kad 2018 metais, įgyvendinus tariamą universitetų reformą bus galima įsigyti papildomai bent vieną universalios kovos naikintuvą F35B, kuris kainuoja per 134 mln. dolerių.

Ar reikės statyti sieną, kad sulaikytume iš Lietuvos bėgančius žmones?