Ar realu tikėtis Lietuvai turėti nacionalinį banką?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Kęstutis MASIULIS, Artūras SKARDŽIUS ir Valius ĄŽUOLAS bei ekonomistas Audrius RUDYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Su dideliu tautiečių pasitikėjimu 2016 metais patekę į Seimą ir suformavę valdančiąją koaliciją, „valstiečiai-žalieji“ turėjo savo programoje idėją - steigti nacionalinį banką. Tai buvo populiari Lietuvos žmonėse idėja, kuri taip pat nulėmė „valstiečių“ pergalę rinkimuose. Jie jau matė neigiamas lietuviškų, neaiškiomis aplinkybėmis uždarytų, „Snoro“ bei Ūkio banko pasekmes. Netekę konkurentų, skandinavai visai suįžūlėjo. Savitikslis savos valiutos atsisakymas, euro įvedimas tik didino prekių, paslaugų kainas, skatino socialinės nelygybės augimą. Tai kas atsitiko, kad prie nacionalinio banko idėjos grįžtama po beveik ketverių metų, kai artėja nauji rinkimai?

K.MASIULIS: Valstybinio banko steigimo idėja yra populiari tarp žmonių, nes leidžiama suprasti, kad dabartiniai bankų įkainiai yra dideli, o įsteigus valstybinį banką bus galima gauti tas pačias paslaugas, bet gerokai pigiau. Su tokia užuomina buvo keliama idėja 2016 m., o dabar, artėjant rinkimams, kalbama vėl tas pats. Bet tai, kas kalbama, nėra tiesa, nes bet kuris bankas, veikiantis rinkos sąlygomis, turi gerai apskaičiuoti savo pajamas, išlaidas, pelną ir nuostolius. Ar yra tikslas investuoti labai daug valstybės lėšų, kurių nebus galima naudoti kitiems tikslams, ir vėliau dar galvoti, ką daryti su kasmetiniais nuostoliais? O jeigu tikėsimės pelno, tai ar bus tie įkainiai mažesni, kai reikės atgauti investuotas sumas? Lietuvoje turime per mažai komercinių bankų todėl, kad reikia labai daug kapitalo norint atidaryti banką. Rezervai, informacinės technologijos, personalas, duomenų apsaugos reikalavimai, pinigų prevencijos politika ir daug kitų reikalų, kurie reikalauja finansinių įdėjimų.

Kitos valstybės renkasi kitą kelią, kai mato, kad su bankine sistema yra problemų, - stiprina reguliavimą. Labai geros iniciatyvos yra palūkanų paviešinimas ir palyginimas, „slapti klientai“, bazinio paslaugų krepšelio užtikrinimo reikalavimas ir kiti. Taigi geriau ne steigti valstybinį banką, kas būtų labai brangu, bet gerinti reguliavimą ir pasiekti tuos pačius tikslus, kurių norima pasiekti.

A.SKARDŽIUS: Nors valstybinio plėtros banko steigimas ir buvo įrašytas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Seimo rinkimų programoje, tačiau jų Vyriausybė šiai idėjai įgyvendinti jokių veiksmų nesiėmė. Apie valstybinio komercinio banko steigimą anksčiau su užsidegimu kalbėjo ir premjeras Algirdas Butkevičius, tačiau jo ir kitų premjerų iniciatyvos suduždavo, atsitrenkusios į S.Daukanto aikštės rūmus. Jų šeimininkė Dalia Grybauskaitė nuo pirmos prezidentavimo dienos valstybės finansų sritį, beje, kaip ir energetikos, iš Vyriausybės perėmė savo žinion ir tik ji priimdavo sprendimus. Todėl apie jokio valstybinio komercinio banko įsteigimą pastaruosius 10 metų negalėjo būti ir kalbos. Jei kalbų ir kildavo, jos greitai būdavo numalšinamos Lietuvos banko komentarais.

Tačiau po parlamentinio 2008-2009 m. ekonominės krizės aplinkybių tyrimo bei atsižvelgdami į jo išvadą, jog dėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės neatsakingo skolinimosi valstybei buvo padaryta 2,1 mlrd. eurų žala, kartu su kitais Seimo nariais parengėme Seimo nutarimo projektą, įpareigojantį Vyriausybę pradėti valstybinio banko steigimo procedūras. Be to, kad projektas nenugultų Vyriausybės stalčiuose, valstybinio plėtros banko steigimą Seimas pripažinto valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Pavasario sesijos pabaigoje Seimas galutinai nubalsavo už šį projektą.

Po tokio Seimo sprendimo labai sunerimo Lietuvos banko (LB) vadovas Vitas Vasiliauskas. Jis pažėrė nemažai kritikos, neva valstybinio komercinio banko steigimas būtų per brangus, o jo veiklai galėtų trukdyti politikų kišimasis. Tai tas pats V.Vasiliauskas, buvęs D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas, kuris dar 2011 m. jos buvo paskirtas LB valdybos pirmininku. Vos atėjęs vadovauti šiam bankui, V.Vasiliauskas ėmėsi uoliai valyti bankų sektorių nuo „nepatikimų“ lietuviškų bankų. Jau 2011 m. lapkričio 16 d. su švedų konsultanto Saimono Friklio ir jo komandos pagalba buvo perimtas, o paskui subankrotintas ir drastiškai uždarytas bankas „Snoras“, nors pats bankas net nesiruošė „mirti“. Vėliau, 2013 metais, atėjo Ūkio banko eilė. Šaliai skaudžiai kirto per trumpą laikotarpį dviejų didžiausių lietuviškų bankų uždarymas. Valstybė, verslas, piliečiai prarado pinigus, laikytus šiuose bankuose. Net ir prabėgus dešimtmečiui, mano manymu, po tyčinių bankrotų patirti nuostoliai skaičiuojami milijardais eurų, o kaltųjų paieškos iki šiol stringa Generalinėje prokuratūroje. Susidaro įspūdis, kad taip buvo išvalyta rinka skandinavų bankams. Aišku, nereikėtų pamiršti, jog skandinaviško kapitalo bankai ilgą laiką dar buvo atleisti ir nuo mokesčių, neva dėl finansinės krizės metais patirtų milijardinių nuostolių. Tačiau nenuginčijamas faktas, kad per pastaruosius 10 metų Skandinavijos bankams buvo sudarytos visos sąlygos užvaldyti Lietuvos finansinio tarpininkavimo sektorių.

V.ĄŽUOLAS: Nuolat įtikinėjama ir sakoma, kad valstybinio banko steigti negalima, jis bus išvogtas, jis bus užvaldytas, rinkoje skolintis poreikio išvis nėra, švediški bankai visiems skolina, viskas yra gerai ir ko jūs norite. Ta nuomonė buvo visus trejus metus viešojoje erdvėje. Krizės tyrimas paneigė, kad nacionalinis bankas yra nereikalingas ir į visus klausimus atsakė. Taigi Seimas taip pat patvirtino ir konstatavo, kad valstybė turi steigti valstybinį banką. Tad jį valstybė turi turėti. Visa tai dar labiau patvirtino situacija su COVID-19, kai mes pamatėme, kad per pandemiją bankai dar labiau nusisuko nuo verslo, nuo visų kitų, pasakydami, kad rizika yra didesnė. Analizavome Airijos, Vokietijos, Belgijos valstybių, kitų Europos Sąjungos šalių, kurios turi valstybinius bankus ar įstaigas, patirtį, tai jų pagrindinis tikslas yra skolinti, kai neskolina kiti bankai. Vokiečiai po karo iš karto pradėjo tokį modelį kurti, įkūrė valstybinį banką ir iki šiol valstybinis bankas dirba, jis yra trečias pagal dydį Vokietijoje. Visoms šakoms, kur trūksta finansavimo, valstybinis bankas suteikia finansavimą. Ar Lietuva yra išimtis, ar mes esame kitokie? Tikrai ne.

A.RUDYS: Seime matau Lietuvos valstiečių - žaliųjų sąjungos politinį margumyną pradedant tais, kuriuos aš net galėčiau pavadinti nacionalistais ir realiais patriotais, iki visiškų liberalų. Todėl negali būti ir vidinės vieningos nuomonės. Antra priežastis - didelis viešas ir ypač didelis neviešas pasipriešinimas nacionalinio banko idėjai. Tas pasipriešinimas, ypač neviešas, kyla dėl to, kad yra labai dideli interesai, susiję su milžiniškais pinigų srautais. Kad ir ką mes sakytumėm, nacionalinis bankas, toks, kaip mes kalbame, pavyzdžiui, valstybinis-komercinis, stipriai perdalintų bankinę rinką. Kitas dalykas - jis sumažintų galimybes gauti didelio pelno normą. Vis dėlto šis pasipriešinimas buvo toks, kad per pirmą kadenciją „valstiečiai“ negalėjo realizuoti savo rinkiminių įsipareigojimų. Tačiau nauji rinkimai artėja ir dauguma žmonių supranta valstybinio banko naudą. Tai yra geras rinkiminis argumentas.

G.JAKAVONIS: Man visuomet keistai skamba Lietuvos bankas, kai kalbama apie Vito Vasiliausko valdomą instituciją. Neturime nei savo bankų, nei nacionalinės valiutos, o LB valdytojo alga viršija šalies prezidento mėnesinį atlyginimą. Kai užeina kalba apie tokių „bankininkų“ algų mažinimą, V.Vasiliauskas pradeda šaukti, kad tai grėsmė demokratijai, aš pradedu dairytis psichoneurologinių dispanserių sanitarų tiek jam, tiek tiems, kurie kenčia tokią situaciją Lietuvoje. Kodėl atsitinka taip, kad net kuriant banką paprastam mūsų šalies žmogui jau daromos užuominos, jog tai bus tik su verslu susijusių organizacijų aptarnavimo įstaiga. Prasideda svarstymai, gal užtektų ne banko, o tik fondo, investuojančio į įvairius projektus. Laisvosios rinkos instituto ir skandinaviškų bankų ekspertai baigia užkimti nuo kalbų, jog toks bankas bus neefektyvus ir neverta apie jį kalbėti.

K.MASIULIS: Matydami algos dydį ir norėdami suprasti, ar daug tai, ar mažai, turime lyginti. Jeigu darbas yra atsakingas, už jį verta deramai atlyginti. Per 2020 m. 5 mėnesius Lietuvos bankas uždirbo 90 milijonų eurų pelno visai valstybei. Per 2019 m. rezultatas - 176 mln. eurų. Sutikime, kad padirbėta neblogai, todėl ir pagrindiniam šalies bankininkui verta mokėti gerą algą. Kiekvienas žinome iš savo šeimos ūkio finansų valdymo, kad pinigus uždirbti sunku, o iššvaistyti vieni juokai. Taigi geriau daugiau mokėti banko darbuotojams, bet ir gauti dividendų iš tinkamos veiklos, nei gailėti darbuotojams, bet vėliau sukti galvą dėl nuostolių. Visame pasaulyje bankininkai uždirba didelius atlyginimus, nes jų darbas yra kontroliuoti milžiniškus pinigų srautus, o net mažas neteisingas veiksmas gali atnešti milijoninius nuostolius.

A.SKARDŽIUS: Kas dieną užsienio bankai Lietuvoje uždirba po milijoną ir džiaugiasi didžiausiais pelnais Europoje, siekiančiais net 360 milijonų eurų per metus. Tačiau Lietuva - ne Kuveitas ar Arabų Emyratai, čia nafta netrykšta iš po kojų, kad būtų galima taip drastiškai kelti paslaugų įkainius. Vidutinis ir smulkus verslas praktiškai neturi jokių galimybių gauti kreditų, kadangi jų paraiškos didžiąja dalimi tiesiog atmetamos. Pastaruoju metu finansinės paslaugos regionuose gyventojams tapo nebeprieinamos. Ir kam užsienio bankams gaišti laiką, rizikuoti dėl smulkmės, jie juk nėra labdaros organizacija, todėl tenkinti socialinius poreikius taip pat nėra jų prioritetas. Užsienio bankų tikslas - pelnas. Lietuvos bankas ir jo priežiūros institucijos, matydamos tokią padėtį finansinio tarpininkavimo sektoriuje, trypčioja vietoje, nesiimdamos jokių ryžtingų veiksmų.

A.RUDYS: Pirmiausia naujo konkurento nebuvimu suinteresuoti esami bankai. Aš galėčiau konstatuoti, kad faktiškai yra susiformavęs bankų sistemos kartelis. Visų, dabar veikiančių Lietuvoje, bankų tikslas yra pelnas. O valstybinis bankas, jeigu jis būtų, jo efektyvumo kriterijus būtų greičiausiai kitas, ne tik pelnas. Pelnas - savaime suprantamas, bet pagrindiniai kriterijai būtų kiti, t. y. ir tam tikras socialinis poveikis, ir tam tikra valstybės galimybė paveikti ekonomikos procesus ir pan. O tai yra aiški įtaka rinkai valstybės norima kryptimi. Vadinasi, kiti bankai turėtų susitaikyti su jų pelnų mažėjimu ir jų monopoline įtaka ekonomikai. Taip turėtų ir galėtų būti. Tačiau šiandieninė valstybė, tiksliau - šiandieninė valstybės valdžia, yra globalistų rankose, o globalistų ir liberalų ideologija yra naikinti valstybę. Todėl bet koks valstybės įtakos stiprėjimas ekonomikai prieštarauja liberalų ir globalistų ideologijai. Vadinasi, jie turi šiam dalykui priešintis, o priešinimasis yra tiesioginis poveikis, visuomeninės nuomonės formavimas, kontrapasiūlymai, kurie iš tikrųjų apsunkina siekti pagrindinio tikslo. Atrodo, geranoriškai siūlome padaryti geriau, bet faktiškai mušam per pagrindą, todėl bankų ekspertai tiesiog nori išlaikyti esamą Skandinavijos bankams naudingą situaciją. Kai pasakoma, kad bankai yra efektyvūs, o valstybinis yra neefektyvus, aš galiu pateikti visiškai priešingą pavyzdį. Ukrainoje prieš keletą metų nacionalizuotas oligarcho Igorio Kolomoiskio valdomas „PrivatBank“, kuris, kai buvo valdomas privačiai, jis buvo baisiai nuostolingas. Kodėl? Todėl, kad surinktus depozitus perduodavo tokioms firmoms, kurios bankrutuodavo arba išveždavo kapitalą į kitas šalis. Vadinasi, norint valstybei išvengti bankų sistemos žlugimo, prisiėjo nacionalizuoti šį banką. Dabar jis tapo geriausiai veikiančiu banku šioje šalyje.

V.ĄŽUOLAS: Dėl bankų valdytojų, valstybės vadovų atlyginimų, tai yra dvi pusės. Yra blogai, kad kai kurių vadovų algos yra didelės, o kai kurių yra labai mažos. Pas mus labai nesureguliuota ir ypač bloga situacija. Kitos valstybės yra nuėjusios kitu keliu. Jos netgi ima gretimų šalių vidurkius ir pagal tai reguliuoja atlyginimų lygius. Suprantu, kad kai kuriose įstaigose, jeigu nepasiūlysi didesnio atlyginimo, tai negausi specialisto, kuris gerai dirba. Čia yra bėda, reikėtų sulyginti į vieną panašų lygį ir tuomet nebūtų tokių išsišokinėjimų. Dar viena problema, kad mažinti atlyginimą galima tik ateinančioje kadencijoje, nes jeigu žmogus priimtas kadencijai su vienokiu atlyginimu, tai sumažinimą teisiškai galima padaryti tik kitai kadencijai. Didinti galima visada, tik mažinti negalima.

Žiūrint į „Swedbank“, kitų stambiųjų bankų pasakymą, kad valstybė neturi dalyvauti mažmeninėje rinkoje, suprantama, niekas nenori konkurento, kuris neleistų dar daugiau už viską prašyti. Aš bankų asociacijos tiesiai paklausiau, ką daryti valstybei ir žmogui, kai iš dalies rajonų išėjo bankai, nebėra nei aptarnavimo skyrių, o artimiausias - už 50 km. Asociacijos vadovas pats atsakė, kad iš kur išeina privatus verslas, ten turi ateiti valstybė. Jie patys tą pripažino. Klausimas - ką daryti? Išeina taip, kad kas nepelninga arba mažiau pelninga, tada tegul rūpinasi valstybė, o kas neša didžiausią pelną, tai mes pasiimsim. Taip neturi būti. Mes negalime leisti, kad žmogus būtų finansinių paslaugų atskirtyje, o dabar taip ir yra, kad norėdamas išsigryninti pinigų iki artimiausio bankomato turi keliauti 10 ar 20 km. Čia nereikia išradinėti dviračio, galima pasiimti kad ir Vokietijos pavyzdį ir tuo pavyzdžiu sekti, kitu atveju, mūsų ekonomika stos.

G.JAKAVONIS: Prisimenu „sparnuotas“ mūsų bankininkų frazes, patekusias į viešąją erdvę: „Padorumas - ne šio pasaulio dimensija“, „O kas jums sakė, kad pasaulis tobulas“. Pradedu mąstyti, kad toli gražu ne viskas, ką tarybiniais laikais rašė apie kapitalizmą ir bankus, buvo visiška nesąmonė. Tai ką daryti, kad aš, gyvendamas provincijoje, užėjęs pas banke mane aptarnaujančią mergužėlę, nesijausčiau kaip vergas pokalbyje su visagaliu caru? Ir ar tikite, kad vėl kada turėsime savo šalies piliečių vertą, nacionalinį banką?

K.MASIULIS: Pasaulio bankininkystė pastaruoju metu išgyvena greitus pokyčius dėl technologinės pažangos. Klientai vis daugiau naudojasi elektroninėmis paslaugomis. Bankininkystė, dar visai neseniai įsikėlusi į internetą, šiandien jau yra mobiliuosiuose telefonuose. Tradicinius bankus vis agresyviau stumia sparčiai augantis „fintech“ sektorius. Tai įmonės, kurios yra lankstesnės, globalesnės ir neteikiančios paslaugų, reikalaujančių didelių kapitalų. Bankai priversti reaguoti, todėl atsisako daug mums įprastų paslaugų teikimo artefaktų, tokių kaip bankų skyriai. Tai nėra tik Lietuvos situacija, tai vyksta visame pasaulyje. Todėl tikėtis, kad grįšime į 2000-ųjų metų situaciją ar su privačiais bankais, ar su valstybiniu, neverta. Tai yra tas pat kaip svajoti, kad grįš laidiniai telefonai ar lempiniai televizoriai. Ateityje vis daugiau finansinių paslaugų gausime nuotoliniu būdu, apskritai nebendraudami su bankininkais. Ir mums bus nesvarbu, ar paslaugą teikia bankas, ar kredito unija, ar finansinė bendrovė, privati ar valstybinė, o gal sutelktinio finansavimo platforma.

A.SKARDŽIUS: Vienas iš galimų sprendimų pakeisti situaciją ir galėtų būti valstybinio komercinio banko įsteigimas. Vyriausybė, įgyvendindama šį Seimo pavedimą, turi nusistatyti prioritetus, atlikti kaštų ir naudos analizę prieš tvirtindama valstybinio komercinio banko modelį. Už valstybinio banko steigimą pasisako ir prezidentas Gitanas Nausėda, ir didelė dalis šalies gyventojų. Beje, ES veikia daugiau kaip 30 valstybės valdomų bankų.

A.RUDYS: Bankininkai, kaip ir daugelis verslininkų, yra realistai ir cinikai. Jiems nereikia vynioti žodžių į vatą. Deja, man pačiam tenka konstatuoti, kad taip ir yra. Kalbėdamas apie prognozę pasikartosiu, kad artimiausiu metu neturėsime savo piliečių naudai dirbančio banko. Kokių reikia sąlygų, kad mes jį galiausiai turėtume? Pirmiausia visuotino savos valstybės ir jos funkcijų pergalvojimo. Mes turime atsisakyti ideologijos, kad valstybė neturi kištis į ekonomiką. Mano nuomone, ji turi kištis ir to kišimosi motyvai bei tikslai turi būti bent keleriopi: pirma - socialinės gerovės užtikrinimas, antra - ekonomikos efektyvumo ir investicijų augimas, taip pat - mūsų strateginių interesų gynimas. Todėl valstybė turi susigrąžinti į savo rankas instrumentus, padedančius įgyvendinti šiuos dalykus.

Antra, ekonominio nacionalizmo grąžinimas į ekonominę praktiką. Šitą dalyką pradėjo Donaldas Trampas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš ten dabar eina sąvoka „ekonominis nacionalizmas“. Kitaip sakant, jis grįžta prie šiek tiek protekcionistinės politikos, kai savo valstybės piliečių ir verslo interesai yra aukščiau už generalinius, teorinius principus. Jo politika pasiekė teigiamų dalykų. Žinoma, koronavirusas stipriai iškreipė vertinimą, bet iki epidemijos JAV ekonomika turėjo labai gerų poslinkių.

Būtina, kad pakliūtų į valdžią politikų, suprantančių valstybės reikšmę ir jos stiprinimo svarbą. Jeigu to nebus, tai nebus ir valstybės funkcijų peržiūrėjimo, ir ekonominio nacionalizmo apraiškų nebus.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.