Ar lenkai vėl nori iš Lietuvos atimti Vilniaus kraštą?

Pavojingoji iredenta

Priminsiu ne tokią jau seną istoriją. Nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo, t.y. net 20 metų ir 5 mėnesius, rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi buvo okupuota Lenkijos ir pavadinta Vilniaus kraštu (iki 1922 m. - Vilniaus žeme, kartais - Vilnija).

1939 m. spalio 10 d. Lietuvai grąžintas tik penktadalis Vilniaus krašto - 6909 kv. km teritorija su 490 000 gyventojų. Vilniaus kraštą sudarė Ašmenos, Švenčionių, Vilniaus apskritys, taip pat dalis Trakų apskrities. 1920 m. spalio 9 d., po inscenizuoto 1-ojo Lietuvos-Baltarusijos pėstininkų divizijos maišto, lenkų generolas Liucjanas Želigovskis (Lucjan Żeligowski,1865-1947) užėmė Vilniaus kraštą ir ir slaptu įsakymu paskelbė jį marionetine valstybe Vidurine Lietuva (Litwa Środkowa). 1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į Vidurio Lietuvos seimą, kuriuos daugelis lietuvių, baltarusių ir žydų boikotavo. Visgi išrinktasis seimas nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos.

Ar neatsitiks ir dabar kažkas panašaus? Juk mokslininkai pabrėžia: esama didžiulio skirtumo tarp diasporos ir iredentos. Diaspora (graikų k. "išsisėjimas") - tautos dalis, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje (pvz., žydai, arabai, kinai, čigonai, indai, armėnai, afrikiečiai, turkai). Iredenta arba iredentizmas (italų k. "tinklų suardymas") - nacionalistinis visuomeninis-politinis judėjimas, norint vadinamąąją "atskirtąją tautą" suburti į vieną vietą. Šio judėjimo tėvynė - Italia irredenta - XIX a. Italija, kurios iredentistai norėjo, kad visi italai gyventų vienoje vietoje ir kėsinosi į Kroatiją, Graikiją, Maltą. Italia irredenta - pagrindinis motyvas, dėl kurio gimė fašizmas ir Italija ėmė dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare. Žymiausios iredentos - Lietuvos lenkai (tuo tarpu, tarkime, Kazachstano lenkai - diaspora), Rumunijos vengrai, Ukrainos rusai (rusai Jungtinėse Valstijose - diaspota), Kirgizijos uzbekai, paštunai Pakistane ir kt.

Skirtingai nei diasporos, kurios nesiekia nieko okupuoti ar pažeidinėti Konstitucijos tos šalies, kurioje gyvena, iredentos yra linkusios tai daryti.

Beje, 1993 m. Punske įkurta Lenkijos lietuvių bendruomenė, vienijanti daugiau kaip 20 000 narių, yra diaspora, o ne iredenta, - Lenkijos lietuviai šios šalies įstatymų nepažeidinėja ir prie Lietuvos lietuviškų Lenkijos žemių prijungti neketina.

Pažeidžia Lietuvos Konstituciją

Nepaisant draugiško Lietuvos požiūrio į Lenkiją, šios šalies nacionalistai bei nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos lenkai su Vilniaus rajono savivaldybe priešakyje elgiasi, švelniai sakant, nekorektiškai. Paminėtini bent keli faktai.

Lenkijos lietuvių periodinis leidinys "Aušra" pabrėžia: "Iš neteisės teisė nekyla" (http://www.ausra.pl/2009/0911/zm.htm). Jame Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininko žmona Živilė Makauskienė kalba apie tai, jog, minint Lietuvos ir Lenkijos santykių atkūrimo 15-ąsias metines (1994 m. buvo nuspręsta "istoriją palikti istorikams"), lietuviai pernelyg  optimistiški, manydami, kad "lenkams jau nebeaktualus "Vilniaus klausimas". Juk vos prieš du mėnesius Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) populiarioje Lenkijos televizijoje "TV-24" pareiškė, kad... tarpukariu Lenkija Vilniaus neokupavome. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – teigė R.Sikorskis.

Ž.Makauskienė cituoja po R.Sikorskio pareiškimo pasirodžiusius interneto komentatorius lenkus: "Vilnius – tai lenkų miestas Lietuvos žemėje. Šiuo metu jis yra lietuvių rankose, lietuviai tuo džiaugiasi ir loja lyg šunys. Nuo amžių jie puolė lenkiškas žemes, naikino ir degino. Tai laukiniai rytiečiai, kuriuos civilizavo lenkai. Juos reikia pamokyti". "Lietuviai elgetos už tai, kad bučiavo Stalino rankas, gavo Vilnių, kurį pavogė lenkams. Lietuviai turi tokią teisę į Vilnių kaip utėlės į kailinius”.

Nors R.Sikorskiui Lietuva nusiuntė šią istorinę netiesą paneigiančių dokumentų, tačiau tai nieko nepakeitė. Lenkų iredenta kuo toliau, tuo labiau nesilaiko Lietuvos įstatymų. Pirmiausia, pagrindinio mūsų šalies įstatymo - Konstitucijos, kurioje nurodyta, jog vienintelė valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje - lietuvių. Nepaisant to, daugelyje Vilniaus apskrities miestelių gatvių pavadinimai parašyti ir lenkų kalba.

Antras dalykas - neseniai Vilniaus rajono savivaldybėje surengta intronizacija, apie kurią jau rašė "Respublika.lt" (/lt/naujienos/nuomones/bus_isklausyta/intronizacija_vilniaus_rajone_kas_dabar_bus).

Lietuviai diskriminuojami

Trečias itin svarbus dalykas, rodantis Lietuvos lenkų nepagarbą Lietuvai: elgesys su mūsų vaikais. 1995 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublika pasirašė Europos Tarybos Sisteminę tautinių mažumų apsaugos konvenciją - pirmąjį teisiškai privalomą dokumentą, skirtą tautinių mažumų apsaugai. Konvencijos preambulėje skelbiama, kad jos tikslas - garantuoti veiksmingą tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų apsaugą, bei pabrėžiama, kad veiksminga apsauga turi būti garantuota įstatymų, gerbiant valstybių teritorinį vientisumą ir nacionalinį suverenitetą. Lenkai pažeidžia šios konvencijos 20 ir 21 straipsnius, kurie reikalauja, jog tautinės mažumos nepažeistų šalies etninės daugumos piliečių teisių? Dar 2006 m. vasario 10 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. T3-24 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų tinklo 2006-2012 metais bendrojo plano patvirtinimo“ patvirtino Vilniaus rajono mokyklų steigimo, reorganizavimo, vidaus struktūros pertvarkymo 2006-2012 metų bendrąjį planą. "Išanalizavus kiekvienos rajono bendrojo lavinimo mokyklos biudžetą, paaiškėjo, kad 39 švietimo įstaigoms gali pritrūkti lėšų pedagogų atlyginimams, tai sudaro 2 800 000 Lt, 24 mokyklų biudžetas - teigiamas. Kad būtų išvengta 39 rajono mokyklų uždarymo, taryba nusprendė perskirstyti 2410800 Lt (4,99 proc.) specialiosios tikslinės dotacijos moksleivio krepšeliui finansuoti, skirtos rajonui, bendros sumos", - teigiama Vilniaus rajono savivaldybės tinklalapyje.

Šie žodžiai reiškia baisų dalyką: uždaromos visos lietuviškos mokyklos, esančios Vilniaus rajone. Vilniaus rajono tarybos posėdyje nuspręsta panaikinti penkias lietuviškas vidurines mokyklas (Marijampolio vidurinę, Nemėžio mokykąs-darželį, Rukainių, Buivydžių ir Mostiškių pradines ).

Tuo tarpu dar 2007 m. Vilniaus savivaldybė nusprendė perpildytoje Jeruzalės vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi lietuviai ir lenkai, komplektuoti papildomą klasę 17-iolikai lenkų moksleivių. Šokiruota mokyklos bendruomenė sprendimą pavadino politiniu, nes pasibaigus mokslo metams, birželio pabaigoje, jį priėmė naujoji sostinės valdžia, kurioje – ir Lenkų rinkimų akcijos atstovai.

Kodėl lenkai Vilniuje ir ypač Vilniaus rajone turi išskirtines teises? Juk Lietuva tautinių mažumų neengia: mūsų valstybėje yra daugiau kaip 230 bendrojo lavinimo mokyklų nelietuvių dėstomąja kalba, kuriose mokosi apie 70 000 mokinių arba kas aštuntas moksleivis. Lenkiškai mokoma daugiau 60-yje mokyklų. Taip pat yra 10 mišrių lietuvių ir lenkų mokyklų.

Kodėl, pasitelkiant vaikus, Lietuvoje žmonės priešinami, griaunama santarvė, vyrauja lenkiškasis nacionalizmas? Juk per pastaruosius metus į lietuviškų mokyklų pirmąsias klases ateina tiek pat mokinių, kiek ir į lenkiškąsias, tačiau Vilniaus rajono savivaldybė, skirstydama lėšas mokykloms, per dešimtmetį lietuvių kalba besimokančių mokinių mokymosi aplinkai gerinti skyrė vos ketvirtadalį nuo visų lėšų, skirtų mokykloms remontuoti. Iš biudžeto per pastaruosius trejus metus Vilniaus rajono lietuviškoms mokykloms statyti ir atnaujinti skirta daugiau nei 50 mln. litų.

Ar naujoji prezidentė Dalia Grybauskaitė, puikiai mokanti ir lenkų kalbą, ras dialogą tarp mūsų ir artimiausių kaimynų? Ar bus ištaisyta istorinė neteisybė, kuri griauna lietuvių dabartį ir ateitį?