- Po ilgos pertraukos, kai „Eurolyga" buvo sustabdyta, grįžote komentuoti krepšinio rungtynių. Koks jausmas?

- Keistas jausmas. Šiek tiek sunkoka buvo priprasti prie naujos realybės. Esame įpratę, kad Europoje visada žaidžiama triukšmingoje atmosferoje, o dabar didesnė dalis rungtynių daugelyje šalių vyksta be žiūrovų. Kartais netgi truputėlį nejauku, kai salėje tyla - girdi kiekvieną trenerių, žaidėjų riktelėjimą. Kitas dalykas, prie kurio iš pradžių reikėjo priprasti, ir kas, žinoma, laikui bėgant keisis, kad po tokios ilgos pauzės daugelis žaidėjų visose komandose nedemonstruoja tos formos, kokią matėme iki pandemijos. Dabar visiems dar reikia laiko įsižaisti, įsibėgėti.

- Tas pačias „Žalgirio" rungtynes „Eurolygoje" rodo ir LRT kanalas, kuriame krepšinio kovas komentuoja Robertas Petrauskas ir kiti. Ar jaučiate konkurenciją, kai žiūrovas, tarkime, dėl komentatoriaus, gali pasirinkti, kurį kanalą įsijungti?

- Tiesą sakant, negalvoju, kiek čia yra konkurencijos. Tarp kanalų ji turbūt logiška, bet tarp komentatorių trinties nėra - esame kolegos, nei mes pykstamės, nei ką. Nemanau, kad tai yra koks nors grožio konkursas pasirodyti geriau už kolegą. Kiekvienas komentatorius turi savo stilių - vienas labiau emocingas, kitas labiau mėgsta atkreipti dėmesį į detales aikštelėje. Kiekvienas žiūrovas gali rinktis pagal savo pomėgius. Dėl to nejaučiu papildomos įtampos, ruošiuosi rungtynėms kaip įprastai.

- Ar galėtumėte palyginti „Šaro eros" ir dabar naują etapą pradėjusį „Žalgirį"?

- Kol kas tik 5 rungtynės buvo, nedaryčiau dar didelių išvadų, bet pagrindinis skirtumas tas, kad, kai buvo treneris Šarūnas Jasikevičius, buvome įpratę, jog pagrindinis herojus stovi prie šoninės linijos. Jam didžiausią dėmesį skirdavo ir varžovai, ir fanai (tiek „Žalgirio", tiek svetimi). Varžovų komandos daugiausia kalbėdavo apie jį, ir žiniasklaida apie jį daugiausia rašydavo, jo spaudos konferencijos būdavo tokios, iš kurių gali pasisemti naudingos informacijos, ir komentatoriai, komentuodami rungtynes, žiūrėdavo į „Žalgirį" kaip į trenerio - pagrindinės klubo žvaigždės - kūrinį. Dabar galbūt tas fokusas daugiau pereina į žaidėjų pusę, pradedi džiaugtis, tarkime, devyniolikmečio Roko Jokubaičio demonstruojamu puikiu proveržiu, kitų žaidėjų tobulėjimu, daugiau akcentuoji jų meistriškumą ir sugebėjimus, ne tik kažkokius derinius ar taktikas, ką bandydavome įžvelgti žiūrėdami į „Žalgirį" Šaro laikais. „Žalgiris" dabar žaidžia paprastesnį, laisvesnį krepšinį. Savaime suprantama, keičiasi vizija, ir visi šiek tiek kitaip žiūri į „Žalgirį". Bet pagrindinis dalykas visais laikais buvo pergalės. Jei treneris Martinas Šileris rinks pergales, nesakau, kad susikurs asmenybės kultas, koks buvo Jasikevičiaus, bet, manau, ir jis turėtų prisibelsti į krepšinio sirgalių širdis.