Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys, teisininkas Rimas ANDRIKIS, buvęs Seimo pirmininkas, teisininkas Artūras PAULAUSKAS, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS, žurnalistas, rašytojas Vytautas BUDNIKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Ar laikinosios drausminės karantino metu įvestos taisyklės ir valdžios darbo stilius netaps nuolatiniu dalyku Lietuvoje?

E.BIČKAUSKAS: Susidariusi situacija teisiškai reguliuojama žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Civilinės saugos įstatymais, kurie priimti gerokai anksčiau, nei susidarė ši konkreti situacija, susijusi su koronaviruso pandemija. Tad teisiškai, jeigu ir yra kokių nors problemų, jos, manau, neesminės. Labiau kelia nerimą kai kurie bandymai sukurti naujas teisines normas ribojančias žmonių laisves, kad ir nelabai apibrėžtas galimybes nustatant konkrečių žmonių buvimo vietas, įpareigojimus telekomunikacijų įmonėms. Kartais tokiomis papildomomis teisinėmis galimybėmis siekiama - kad ir gero tikslo, bet su mažiausiomis sąnaudomis, tiesmukai. Nors to galima pasiekti ir su jau esamu, bet gal sudėtingesniu, teisiniu reguliavimu. Prie tokių „palengvinimų“ greitai priprantama. Beje, kai mes kalbame apie laisvių ribojimų aspektus, neturėtume pamiršti, kad to ar kito konkretaus asmens laisvė neturi viršenybės prieš kitų žmonių laisves ir teises. Mano galva, dabartinėje situacijoje konkrečių individų visumos teisės ir laisvės iš esmės bendru sutarimu nukreiptos į pandemijos įveikimą. Čia svarbiausia neperlenkti lazdos. Su nerimu stebėjau pirmąsias krizės dienas, kai į kovos su epidemija epicentrą buvo siūloma pastatyti kariškius. Jų garbei turiu pasakyti, kad tam ir patys kariškiai nerodė entuziazmo.

Dėl darbo stiliaus. Nebūkime per daug „įžeidžiomis panelėmis“. Palaukime, kol viskas atsistos į savo vietas (ar bent jau taps įprasta). Dabar ne laikas viešai kritikai arba bent kaltųjų ieškojimui. Manau, daug ką buvo galima padaryti kitaip, sudėti akcentus kitur (pavyzdžiui, akcentuojant draudimus ne visiems piliečiams, o piliečiams, esantiems „rizikos zonoje“, selektyviau žiūrėti į kai kurias verslo sritis ir pan.). Tačiau dabar ne diskusijų metas. Patikėkite, kad po kurio laiko kritikuojančių ir diskutuojančių atsiras marios, o tie, kurie dabar nešiojami ant rankų, bus maišomi su žemėmis. Ką darysi, toks gyvenimas. Ypač politinis. Gal kai prasidės tokio pobūdžio diskusijos, ir bus ženklas, jog grįžtame prie normalios būsenos.

R.ANDRIKIS: Čia susikerta tam tikrų teisių kryptys ir pobūdžiai. Paimkime visai kitą atvejį, pavyzdžiui, kai žmogus serga visai kita liga, dėl kurios jis izoliuojamas infekcinėje ligoninėje. Ar ten kyla kam nors klausimų? Tikriausiai nekyla dėl žmogaus teisių. Žmonės yra izoliuojami ilgoms procedūroms ir kitose sveikatos įstaigose, ypač sergantieji nepagydomomis ligomis. Juk nekyla itin didelių problemų, sprendžiant tuos klausimus. Dabar mes pirmą kartą žmonijos istorijoje susiduriame su koronavirusu. Niekas čia nieko nežino: vaistų nėra, priešnuodžių nėra. Yra šiokios tokios, iš patyrimo, kalbos apie sklidimo greitį, apie poveikį ir pan. Viskas vyksta pirmą kartą. Kuri valstybė gali pasakyti, kas bus toliau? Akivaizdu, kad šios ligos protrūkiai sklinda milžinišku greičiu. Akivaizdu, kad žmonės perveža iš vieno pasaulio krašto į kitą, tai nejaugi taip sudėtinga sugalvoti, kad šiek tiek reikėtų apriboti žmonių judėjimą. Absoliučiai visos valstybės imasi tokių priemonių. Ta baimė iš tarybinės praeities. Ar laikinoji priemonė netaps pastovia, tik istorija parodys. Man atrodo, kad daugelis žmonių toms priemonėms, kurios šiuo metu yra įvestos, taip pat neprieštarauja. Be abejo, žmonės, kuriems nusispjauti į kitų žmonių teises, nori ir dūzgėse dalyvauti, ir pašvęsti, ir važiuoti ten, kur nori ir kada nori. Bet kiti žmonės to nenori, jie nori saugoti savo ir kitų žmonių gyvybę. Reikia rinktis, o valstybės institucijos ir pasirenka tą būdą, kuris yra naudingiausias absoliučiai daugumai. Visada bus vienetai, bet kokioje situacijoje, teigiantys, kad varžomos jų laisvės. Kol kas aš didelių teisinių problemų nematau. Seime yra pavieniai įstatymo projektai, kurie truputį įstrigę, nes ten galimai pertekliniai apribojimai, liečiantys tam tikras žmogaus teises. Manau, Seimas yra kompetentingas tą išspręsti ir padaryti taip, kaip turėtų būti normalioje demokratinėje valstybėje.

V.BUDNIKAS: Logiškai tariant, juo daugiau teisių turi piliečiai, tuo mažiau galių turi valdžia. Todėl bet kurią valdžią persekioja pagunda turėti daugiau teisių ir galių. Koronaviruso pandemija leido sudaryti sandorį tarp valdžios ir visuomenės, kuriuo pastaroji sutiko su savo teisių ir laisvių apribojimais dėl saugumo ir žmonių išlikimo. Ekstremaliomis sąlygomis visada taip būna. Sumaištis ir chaosas valstybei ir visuomenei yra pavojingi. Dėl to ir Konstitucijoje asmenims laisvė reikšti savo įsitikinimus gali būti apribota, jeigu tai būtina žmogaus sveikatai apsaugoti ar konstitucinei santvarkai ginti. Be to Konstitucijoje skelbiama, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi tokiam sandoriui su visuomene sudaryti sąlygas numato specialūs įstatymai. Šiuo atveju, visi sutinka, kad mažumos teisės kelia egzistencinę grėsmę daugumos žmonių teisėms ir laisvėms. Todėl mažuma, kuri nori nevaržomai bastytis po Lietuvą arba „tusintis“ vakarėliuose, turi suprasti, kad jų įgeidžiai ir pomėgiai yra pavojingi daugumai, kurios nuomonės ji privalo paisyti. Neabejoju, kad daugumai nepatinka vaikščioti užsimaukšlinus kaukes, ypač jei persekioja vidinis įsitikinimas, kad esi atsparus pandemijai. Tačiau pareiga neužkrėsti savo bendradarbio, kaimyno, draugų, tėvų ir senelių yra aukščiau už komfortą be kaukės. Gal man nedera atvirauti, tačiau žmogaus teisių propaganda, kuri jau tapo savotiška neoliberaliosios visuomenės ideologija, kai kuriems sujaukė protus. Ypač dėl išgalvotų ir pasaulio visuomenės neaprobuotų žmogaus teisių.

A.PAULAUSKAS: Truputį slūgsta ta įtampa dėl pandemijos ir žmonės teisingai elgiasi, kad gana kritiškai pradeda vertinti, kas vyko, kaip teisiškai būtų galima įvertinti tuos veiksmus, ar visi veiksmai jų atžvilgiu buvo proporcingi. Galime prisiminti 2008-2012 metų krizę, kada jai pasibaigus labai daug atsirado bylų teismuose, Konstituciniame Teisme, ginčijo kai kuriuos nutarimus, Vyriausybės įstatymus. Žmonės norėjo įsitikinti, ar jų atžvilgiu buvo teisingai elgiamasi. Šiandien apie tai dar ne visi galvoja, daugiausiai diskutuoja teisininkai, ar čia yra teisinių problemų, reguliuojant visuomenės gyvenimą, ar nėra, bet, pasibaigus šiai ekstremaliai situacijai, manau, mes turėsime daugiau darbo ir daugiau diskusijų ta tema.

Ar Vyriausybė elgiasi teisingai? Mes Konstitucijoje turime dvi sąvokas - karo padėties ir nepaprastosios padėties. Čia mes matome, kad Vyriausybė pasirinko trečią variantą - paskelbė ekstremalią padėtį. Visus veiksmus, kuriuos priima, grindžia Civilinės saugos įstatymu ir Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu. Mano supratimu, padėtis, kokia susidarė dėl koronaviruso, turbūt atitinka ekstremaliąją padėtį, galima sakyti, ši epidemija pasiekė pandemijos lygį. Tačiau priemonės, kurios yra naudojamos šiai pandemijai suvaldyti, kontroliuoti, mano nuomone, kai kurios jau yra išeinančios iš šio apibrėžimo ir labiau panašios į įstatymo nenumatytas priemones. Ką aš turiu omenyje?

Pavyzdžiui, yra varžoma žmogaus teisė laisvai judėti, čia net ir tarptautiniai dokumentai priimti, kur sakoma, kad žmogaus teisės negalima varžyti, tik ypatingais atvejais, karo atvejais. Tokios ekstremalios padėties atveju varžyti, mano nuomone, žmogaus judėjimo laisvę yra šiek tiek rizikinga. Mes matėme iniciatyvas reguliuoti kainas, sekti žmonių judėjimą ir kontroliuoti jų elektroninius ryšius, net buvo pasiūlymų dėti apykojes, apyrankes, kad būtų galima įsitikinti, ar žmogus tikrai karantinuojasi. Jau nekalbu apie verslo draudimą, apie miestų uždarymą ir t.t. Yra visas arsenalas tokių priemonių, kurios tiesiogiai paliečia žmogaus teises. Nesakau, kad jų nereikia taikyti tokiais atvejais, tačiau mes kalbame apie teisinius dalykus, apie apibrėžimą, ar ši situacija turi būti vertinama kaip nepaprastoji padėtis ar turi būti kitaip skelbiama. Tą turi daryti Seimas. Jeigu Seimas nedirba, tuomet prezidentas. Ar tai yra ekstremali padėtis, kai visos reguliavimo priemonės atiduodamos į Vyriausybės rankas. Mes turime tokį atvejį, kai Vyriausybė pradėjo taikyti priemones, kurių dar tuomet nebuvo Civilinės saugos įstatyme. Galima sakyti, kad kai kurios priemonės buvo taikomos, o jos įstatyme tik dabar bus įtvirtintos. Aišku, geriau vėliau nei niekada, bet tuomet kyla klausimas, ar tas įstatymas neprieštaraus Konstitucijai. Visus atsakymus galėsime išgirsti tuomet, jei kas nors kreipsis į Konstitucinį Teismą ar ginčys kokį nors veiksmą. Man kilo toks klausimas, kai Vyriausybė priėmė sprendimą savarankiškai dirbantiems kompensuoti tą nedarbo laiką ir išmokėti 250 eurų, o tie, kurie turi darbo sutartis, tiems išmokėti ne mažiau kaip minimalų atlyginimą, kuris šiuo metu yra 606 Eur. Toks netolygumas, nelygybė dviejų dirbančių žmonių kategorijoje irgi verčia svarstyti, ar nėra pažeidžiami mūsų žmonių lygybės principai.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad tas naudojamas priemonių arsenalas yra labiau panašus į Nepaprastosios padėties įstatymo apibrėžimą, o ne į Ekstremalios padėties, kuris šiandien yra taikomas; bet čia galutinį atsakymą turėtų duoti Konstitucinis Teismas.

G.JAKAVONIS: Daugelis tarptautinių organizacijų: Europos Taryba, jos Parlamentinė Asamblėja, Europos savitarpio bendradarbiavimo organizacija, Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ir Europos Sąjungos galiojančios direktyvos, kuriomis vadovaujasi Lietuva ir jos teisinė sistema, ekstremaliu koaronaviruso atveju pasirodė bejėgės. Atrodo, kad Europos Parlamentui (EP), net siaučiant mirtį nešančiai pandemijai, svarbiau įvairių seksualinių mažumų teisės.

E.BIČKAUSKAS: Šiuo metu pagrindiniai valdžios centrai yra ne įstatymų leidžiamosios, o vykdomosios valdžios rankose. Ir tai teisinga. Piliečiams visiškai nusišalinti nuo vykstančių procesų, aišku, nereikia, tačiau pasiduoti panikai, psichozei - taip pat. Gyvenimas vyks ir po krizės, o ją mes, neabejoju, įveiksime (arba bent jau prisitaikysime). Kita vertus, galbūt EP jau dabar galėtų pradėti analizuoti, kodėl pirminiame krizės etape nesuveikė bendradarbiavimo mechanizmai, mąstyti, ar jie veiks ateityje. Net ir šitoje situacijoje mes susiduriame su sena problema, kiek ir kokių teisių valstybės subjektai perduoda Briuseliui, kiek mes suprantame ES, kaip vieningą subjektą, sugebančią adekvačiai reaguoti visos ES mastu. Bijau, kad daugiausiai ES už nesugebėjimą veikti kritikuoja tie, kurie buvo kategoriškai nusiteikę prieš bet kokių teisių (o tai ir galimybė veikti) centralizavimą.

R.ANDRIKIS: Manau, kad Europos Sąjungai suderinti daugelį valstybių, tautų ir žmonių, nors ji ir didelė jėga, turinti daug valstybių, sudėtinga. Mažesnei grupei žmonių tikrai lengviau tą padaryti. Aš nedrįsčiau pritarti, kad ES svarbiau kažkokios kitokios teisės, o ne pandemija. Manau, kad toje akivaizdoje, visų pirma turi veikti valstybės. Sutikime, kad šiaip ar taip vienos valstybės veikti kitoje valstybėje kompetencija yra labai santykinė, per atitinkamus tarptautinius dokumentus ir įsipareigojimus. Todėl pasakyti, kad Prancūzijoje turi būti elgiamasi taip, kaip Vokietijoje, ar Lietuvoje taip, kaip Turkijoje, būtų nelogiška. Visų pareiga yra saugoti savo žmones. Manau, mažose šalyse arba ten, kur pritarimas valdžios veiksmams yra didesnis, kur žmogaus teisėms pagarba ir jų laikymosi lygmuo yra didesnis, ten ir pažanga didesnė. Galingiausia pasaulio valstybe tituluojama JAV - iš dalies atrodo bejėgė. Tokia totalitarinė valstybė kaip Kinija, ar ji yra bejėgė? Galima sakyti, priešingai. Iš kur važiuoja visos kaukės? Visi respiratoriai, kaukės, kombinezonai važiuoja ne iš galingiausių valstybių. Vyksta reiškiniai, kurių negalima kategoriškai įvertinti.

V.BUDNIKAS: Kitaip ir negalėjo būti. Gremėzdiškos institucijos negali sureaguoti greitai. Štai neseniai ES Teisingumo Teismas nusprendė, kad Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika pažeidė ES teisę, atsisakydamos priimti migrantus pagal ES 2015 m. perkėlimo sutartį. Teismo nutarimas priimtas tuo metu, kai ES susiduria su precedento neturinčiu susiskaldymu, kovojant su COVID-19 pandemija, ir tik kelios savaitės po Turkijos prezidento Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) energingų pastangų, siekiant pasinaudoti migrantais politiškai šantažuojant ES lyderius.

Kita vertus, dabartinė situacija parodo gyvybingumą nacionalinių valstybių, kurių laidotuves nuosekliai skelbė kai kurie ES lyderiai ir jos politiniai veikėjai. Šiuo atveju, daugelis žmonių suvokė, kad nacionalinės savimonės išsaugojimas yra valstybių išlikimo ir jų piliečių tikrasis saugumo garantas. Jos krizę suvaldo lengviau, nes gali priimti ryžtingus sprendimus, mažiau paisydamos reitingų ar kitokių demokratijos atributų. Paradoksalu, tačiau krizės atveju yra kaip kare: kuo daugiau demokratijos, tuo daugiau pavojų.

A.PAULAUSKAS: Daugelis pamatė, kad tokiu atsakingu momentu neveikia ES solidarumo principai. Kiekvienai valstybei yra saugiau užsidaryti ir atskirai spręsti tas problemas. Dar daugiau mes matome egoizmo iš kaimyninių šalių, kurios net nepraleidžia mūsų piliečių grįžti į namus, reikia ieškoti aplinkinių maršrutų. Tai liūdina. Pasirodė, kad kalbos ir darbai labai skiriasi. Kai kas gali paprieštarauti, kad sveikatos apsauga yra kiekvienos nacionalinės valstybės rūpestis. Taip ir yra, bet tokiu atveju, kai reikėjo pasirūpinti apsaugos priemonėmis, vaistais, žmoniškumo aspektais, leidžiant žmonėms keliauti, grįžti į namus ir t.t., turėjo būti parodytas solidarumas. Jau nekalbant apie Italiją, kur tiek žmonių mirdavo per dieną, nematėme gydytojų pagalbos iš kitų šalių, kad padėtų kovoti su šia liga. Kol kas net vengiama apie tai kalbėti, net ir žiniasklaidoje vengiama analizuoti šią temą. Nori nenori, bet ši tema vis tiek iškils. Pažiūrėkite, Donaldo Trampo (Donald Trump) veiksmas neremti ir nefinansuoti PSO irgi yra iš tos pačios serijos, kad nesulaukia pagalbos. Tai, kad vadovai susirinkdavo pakalbėti, matėme, tačiau niekas nuo to nesikeitė, jokio solidarumo valstybės nedemonstravo. Manau, Europos Komisija, jos vadovai šį klausimą turi įtraukti į savo darbotvarkę ir nebijoti apie tai kalbėti kritiškai, bandant ieškoti priežasčių ir atsakymų, kodėl taip įvyko.

G.JAKAVONIS: Sakoma, kad nieko nėra amžinesnio už laikinus dalykus. Esu optimistas ir noriu tikėti, kad sutramdysim minėto viruso protrūkį Lietuvoje. Bet gyvenimas išmokė, kad tikintis geriausio, visada reikia ruoštis blogiausiam. Turiu omenyje, kad pasibaigus kritinei situacijai neliktumėm „policine“ valstybe?

E.BIČKAUSKAS: Jau minėjau, kad po krizės mes visi būsime šiek tiek kitokie. Galbūt susimąstysime ir apie pačią demokratiją, jos pliusus ir minusus. Galbūt susimąstysime ir apie vertybes (pavyzdžiui, ar amoralu krizės atveju gauti pagalbą iš Rusijos ar Kinijos, ar amoralu būtų suteikti tokią pagalbą Rusijai ir Kinijai?). Nesu pesimistas (bent jau visiškas), tikrai nemanau, kad per šią krizę mes artėjame į „policinę“ valstybę. Tereikės nepamiršti, kad tai, ką buvo galima toleruoti grėsmės visai visuomenei metu, negalima toleruoti praėjus šiai grėsmei. Galų gale, tebeegzistuoja ir kontrolės mechanizmai. Šiek tiek nuogąstaučiau, jeigu valdžios viršūnėje būtų asmenys, propaguojantys vien neklystamumą, asmeninį atsiribojimą, dvilypumą ir „kietos rankos“ politiką. Tokių, bent šiuo metu, nematau.

Žymiai artimesnis žingsnis nedemokratinės valstybės link, egzistavęs ir iki koronaviruso pandemijos - masiškas pasiklausymas, baudžiamųjų bylų, pagrįstų iš esmės vien pasiklausymais ir tų pasiklausymų interpretavimu, siuntimas į teismus ir „pasiklausytojų bei interpretuotojų“ apdovanojimas ordinais ir medaliais. Ir (o tai gal net svarbiau) visuomenės abejingumas šiems procesams.

R.ANDRIKIS: Manau, kad turi būti atskaitos taškas. Jeigu mes ikikoronavirusinę situaciją pripažįstame, kad tai buvo demokratinių tradicijų kupina valstybė, vos ne teisinė valstybė, tai tuomet, žinoma, jei tos priemonės išliks ir po koronaviruso, tai tą nuostatą pagadins. Kadangi aš niekuomet nelaikiau Lietuvos teisine valstybe, apskritai, tokios visame pasaulyje nėra, visuomet maniau, kad Lietuvoje „policinės“ valstybės atributai išreikšti gerokai daugiau negu kitose valstybėse ar kraštuose, man tie suvaržymai neatrodytų per daug gadinantys visą vaizdą.

V.BUDNIKAS: Šiuo atveju, tėra du keliai: arba pasikliauti savimi, arba patikėti kitais, kad jie, pasibaigus kritinei situacijai, išsaugos mūsų demokratinę valstybę. Rinkčiausi abu - pasikliauti savimi ir pasinaudoti kitų parama. Pasitikėti savimi reiškia ne nuošalės stebėtojo, o aktyvią pilietinę poziciją. Viskas prasideda nuo pirminės valstybės ląstelės - šeimos. Ji turi būti saugoma ir stiprinama. Negalime leisti, kad šeimos institucija būtų ardoma įvairiais ideologiniais eksperimentais, pvz., raginimais ratifikuoti Stambulo konvenciją (tai atskira tema) ir kt. Turime saugoti šį svarbiausią mūsų žmogiškosios galios židinį. Be to bendruomeniškumas, ar jo nebuvimas, yra svarbiausia demokratijos išlikimo sąlyga.

Koronaviruso krizė atliko vieną labai svarbią visuomenės šviečiamąją funkciją - ji atskleidė tikrąjį daugumos politikų, verslininkų ir visuomenės veikėjų veidą. Pamatėme, kas yra kas. Pamatėme verslininkus, kurie pasinaudodami koronavirusu, puolė į gelbėjimosi valtis, palikdami skęsti savo darbuotojus ir verslo partnerius. Išvydome „TV žvaigždes“, „Turtingiausius Lietuvos ir Metų žmones“, kurie nėrė į krūmus, kad nereikėtų dalintis visuomenės jiems sunešto gėrio su bėdos ištiktaisiais. Pamatėme politikus, kuriems galios įtaka buvo svarbiau už grėsmes žmonėms, taip pat kai kurią žiniasklaidą ir ypač nacionalinį transliuotoją, kuris mėgavosi valdančiųjų klaidomis, laidose kurstydamas nepasitikėjimo valdžia isteriją.

Bet pamatėme ir verslininkus, kurie savo nuoširdžia laikysena niekuo nesiskiria nuo brolių Vileišių, padėjusių gaivinti laisvą žodį, atgauti spaudą ir sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą. Šiandien Lietuvoje yra puikių žmonių - savo šalies patriotų. Pakanka ir politinių partijų, iš kurių žmonės gali rinktis. Taigi mūsų valstybės ateitis priklausys nuo žmonių pilietinio aktyvumo ir nuo jų apsisprendimo - su kuo eiti.

A.PAULAUSKAS: Visų pirma, reikia visuomenės ir žiniasklaidos, Seimo kontrolės. Dažnai būna taip, kad valdžia pajunta tą malonumą varžyti, kontroliuoti žmones, įsakinėti, drausti. Tokiomis ekstremaliomis situacijomis galima pateisinti, kadangi reikia ginti visos visuomenės sveikatą, saugumą, todėl atskiro žmogaus teisės yra varžomos, norint apsaugoti šimtus ar milijonus žmonių. Bet kai baigiasi ši situacija, reikia labai atidžiai kontroliuoti, kad neliktų tų draudimų ir visų suvaržymų. Manau, kad čia visuomenės, Seimo, žiniasklaidos pirmaeilis uždavinys. Kitas dalykas, mes po šios krizės tikrai matysime daug problemų versle, kuris mėnesį stovėjo, nedirbo. Aišku, paimtos paskolos, išnuomoti pastatai, darbo įrankiai, viskas reikalauja mokėjimų, o visų pirma - pajamų. Kur Vyriausybė panaudos tuos didelius pinigus, kuriuos, kaip ji pranešė, gali skolintis - iki 5 mlrd. Eur? Čia labai atidžiai reikia stebėti šį ekonominį procesą. Aš manau, kad demokratija yra tada, kai pasitiki savo išrinkta valdžia, kai pasitiki savo galiomis, kai žmogus jaučiai savo krašte ne kaip koks objektas, o subjektas. Tikiuosi, kad su mūsų visų pagalba mes grįšime į normalų gyvenimą.